Bene garsiausias kuršiškas žirgo kabutis buvo rastas Mažeikių rajone

Labiausiai primena žirgą. Jo uodega išlieta kaip kilputė žalvarinei grandinėlei pritvirtinti. 

Tai reiškia, kad buvo nešiojamas, pakabintas ant grandinėlės. Gal kaip amuletas, gal kokio stambesnio papuošalo (pvz., smeigto) dalis.

Įdėmiai apžiūrėjus žirgelio snukutį matyti net burna, kuri... šypsosi. 

Kuršiai vikinginiame periode (VIII-XI a.) buvo labai pamėgę zoomorfinį (gyvūninį) papuošalų stilių. Tik kartais sunku pasakyti, ką jie vaizdavo, nes gyvūnų galvos būna labai stilizuotos, ir vienas mato arklį, kitas – slibiną, trečias – lokį. 

Na, o žirgų formos kabučiai – be jokios abejonės turėjo simbolinę prasmę. 

Kuršių kariai neretai būdavo laidojami kartu su žirgo balnakilpėmis, pentinais, žąslais, kamanų papuošimais. 

Spėjama, jog mirus šeimininkui jo žirgą, kaip apeiginį gyvulį, paaukodavo. Kuršiai arklieną valgė, tad galima svarstyti ir apie apeiginio žirgo mėsos suvartojimą šermenyse.

Nebūtinai kario žirgas. Viduramžiais ir paprastas darbinis arklys buvo milžiniškos svarbos. Nepamainomas pagalbininkas. Našesnio darbo, o tuo pačiu – ir sotesnio kąsnio užtikrintojas. Šis gyvulys buvo betarpiškai susijęs su žmogaus buitimi ir likimu. 

Ne veltui arklio, žirgo mitinė kelionė tęsėsi labai ilgai: žirgų galvomis puošti namų kraigai, jo atvaizdas naudotas daugybėje drožinių, dar palyginti neseniai buvo gyvi įvairūs ritualai: naktigonė ir kt. Išskirti baltas ir širmas žirgai, tikėta jų stebuklinėmis galiomis. 

Bene garsiausias kuršiškas žirgo kabutis buvo rastas Mažeikių rajone, prie Varduvos upės esančiame Kukių kapinyne ir datuotas XI-XII a. Ilgu kaklu, mažomis kojomis, išreikštu lytiniu organu (žr. komentare). 

Kiek dažniau žirgų kabučiai gentiniame laikotarpyje randami latgalių ir lyvių žemėse. 

Manoma, kad iš šiaurės ir atkeliavo ši mada.

Nuotraukoje rodomas artefaktas atsitiktinai vieno žmogaus buvo aptiktas Skuodo rajone, suardytame kapinyne (arimuose). 

Perduotas Kultūros paveldo departamentui, iš kurio keliaus į muziejų. 

*Šią prielaidą grindžiu aplinkybe, jog toje pačioje vietoje buvo aptikta kitų IX-XI a. radinių.