Kiek netikėta, kad spektaklyje kūdikiams vaidina du Klaipėdos lėlių teatro aktoriai vyrai Kęstutis Bručkus ir Vytautas Kairys. Ar tai sąmoningas sprendimas?
Mums taip pat netikėta, nes planavome, kad spektaklyje vaidins vyras ir moteris, tačiau taip nutiko, kad Klaipėdos lėlių teatro aktorės moterys išėjo motinystės atostogų. Viena aktorė dar negrįžo, o kita - ką tik išėjo.
Tad išėjo spektaklis dviem vyrukams. Jau anksčiau esu stačiusi spektaklį su dviem vyrais šokėjais Vokietijoje, taip pat teatre „Dansema“. Man pačiai su tokia aktorių sudėtimi dirbti dar įdomiau, didesnis iššūkis.
Žiūrovams, manantiems, kad spektaklyje kūdikiams būtinai turi veikti moteris, spektaklis „Be galo, be krašto“ suteiks progą šiek tiek praplėsti stereotipinio mąstymo ribas.
Kokia spektaklio idėja, siužetas?
Spektaklis vysto pasakos be galo, cikliškumo idėją.
Konkretaus siužeto jame nėra, tačiau veiksmas scenoje prasideda, pasibaigia ir vėl prasideda. Mano spektaklių kūdikiams principas toks, kad spektaklio siužetas, dramaturgija vystoma naratyvinių istorijų pagrindu judant objektams ir aktoriams pagal specialiai spektakliui kompozitorių Rasos Dikčienės ir Arno Perkumo sukurtą muziką.
Spektaklis skirtas kūdikiams nuo 6 iki 24 mėnesių. Tokio amžiaus vaikai labai mėgsta kartoti tą patį veiksmą. Pavyzdžiui, jie gali bėgioti pirmyn atgal, arba atsistoti-atsitūpti daug daug kartų. Suaugusiajam toks elgesys gali atrodyti kaip betikslis veiksmas, nes jis nepastebi mikropasikeitimų, kuriuos pajunta kūdikis. Jis, atlikdamas šiuos pasikartojančius veiksmus, pažįsta aplinką ir save.
Kodėl reikia vesti kūdikį į teatrą? Jis juk nieko neatsimins...
Iš tiesų viskas prasideda labai anksti. Mums gal atrodo, kad vaiko ugdymu reikia užsiimti nuo trejų metų, kai jis jau kalba, tačiau iš tiesų vertybiniai pamatai susiformuoja iki to amžiaus.
Mano, taip pat ir psichologų, giliu įsitikinimu bet kokios patirtys, kurios skatina kūdikius mąstyti, suvokti, pažinti, kloja pagrindus vėlesniam gyvenimui, padeda palaikyti smalsumą, skatina kūrybiškumą. Kuo skurdesnė kūdikio fizinė ir emocinė aplinka - tuo mažiau jis norės plėsti savo akiratį.
Tik nereikia galvoti, kad mes teatre siekiame kažkaip specialiai kūdikius ugdyti. Tiesiog teatras yra dar viena erdvė, kurioje tėvai gali suteikti vaikui kitokių potyrių. Kuo daugiau skirtingų erdvių patiria kūdikis - tuo jo vidinis pasaulis tampa turtingesnis.
Menas turi būti žmogaus gyvenime nuo ankstyvos kūdikystės, kad poreikis kūrybai, dvasios penui jam būtų natūralus. Taip pat, kaip natūralus yra poreikis valgyti ar judėti.
Klaipėdos lėlių teatro spektaklyje „Be galo, be krašto“ vaidina du Klaipėdos lėlių teatro aktoriai - Kęstutis Bručkus ir Vytautas Kairys.
Spektaklis kūdikiams - neišvengiamai yra interaktyvus spektaklis, kuriame nutrinama riba tarp aktoriaus ir žiūrovo. Juk kūdikio nepriversi ramiai sėdėti ir žiūrėti spektaklį. Tradiciškai lėlių teatre ši riba ypač ryški, nes aktoriai dažnai slepiasi už širmos, o scenoje veikia lėlės ar objektai. Kaip lėlių teatro kūrėjams pavyko įveikti šį barjerą?
Iš tiesų, lėlių teatro aktoriams interaktyvus spektaklis yra didelis iššūkis. Todėl nuo pat pradžių į repeticijas kviesdavome mamas su kūdikiais - pagalbininkais. Jie labai padėjo aktoriams praktiškai pajusti ir suvokti, kiek ilgai galima išlaikyti kontaktą su kūdikiu, kada aktorius turi atsitraukti, ką daryti, jeigu kūdikis nesutinka, nepriima jo pasiūlyto žaidimo taisyklių, neįsitraukia į veiksmą ir pan.
Noriu pažymėti, kad spektaklyje „Be galo, be krašto“ nesiekiame, kad visi jo žiūrovai kūdikiai būtinai įsitrauktų, judėtų. Netgi atvirkščiai, neretai tėvus turime raminti, kad jie nestumtų vaikų į sceną, neragintų įsitraukti, nes jie galbūt tuo metu to visai nenori.
Man labai svarbu, kad teatre būtų išlaikyta pagarba vaikui, kad ir koks jo sprendimas tuo metu būtų, net tada, kai jis visai kitoks, nei mes tikėjomės.
Spektaklius kūdikiams kuriate apie 15 metų. Kuo jums asmeniškai reikšminga kūdikių auditorija?
Aš dažnai sakau, kad gyvenime turiu tris mokytojus: mano pačios vaikus, mano mokinius ir mažuosius žiūrovus. Jie yra didžiausias mano kūrybinio įkvėpimo ir psichologinių žinių šaltinis, kuris kiekvieną kartą dovanoja ką nors nauja.
Aš ilgus metus dirbau mokykloje šokio mokytoja. Šiokio studijoje „Diemedis“ susitikau su pirmaisiais mažaisiais 2-3 metų mokiniais ir į jų repeticijas atėjusiais mažesniais broliukais ir sesutėmis - kūdikėliais.
Tuo metu Lietuvoje tokiems mažiems kūdikiams nebuvo jokio meno. Man tai pasirodė įdomi niša, nes ji leido man sujungti pedagoginį ir kūrybinį darbą. O kai pradėjau kurti spektaklius kūdikiams, tai tiesiog vienas spektaklis vedė į kitą.
Svarbiausias dalykas, kurio išmokau kurdama spektaklius kūdikiams, - atitraukti į antrą planą asmenines kūrybines ambicijas ir iškelti žiūrovus. Kuriant spektaklį kūdikiams, svarbiausia tampa ne tai, ką aš, kaip režisierė, choreografė, noriu pasakyti, o kaip tai pasakysiu, kad kūdikis suprastų.
Tai, kad režisieriai, choreografai dažniausiai nori nustebinti pasaulį įmantriais dalykais ir savirealizaciją iškelia aukščiau už publiką, matau kaip problemą. Žinoma, nesakau, kad reikia pataikauti publikai, tačiau ji turi suprasti, kas vyksta scenoje.
Per tiek daug metų spektakliuose kūdikiams tikriausiai yra buvę įvairių linksmų, graudžių situacijų. Pasidalinkite, kas įsiminė?
Ačiū Dievui, graudžių nebuvo. O džiaugsmingomis akimirkomis pavadinčiau, kai tėveliai atsineša kūdikį į spektaklį įsitikinę, kad jų vaikas yra tylus, uždaras ir sėdės tyliai kamputyje, o įsižiebia šviesos, prasideda veiksmas ir tyli drovi mergaitė viena pati sukasi scenoje.
Būna ir atvirkščiai, kad namuose vaikas nenusėdi vietoje nė sekundės, o spektaklį stebi pusę valandos net nemirksėdamas.
Yra buvę, kad mama apsiverkė spektaklyje, nes būtent jo metu vaikas pakilo ir nuėjo. Tai buvo jo pirmieji žingsniai.
Taip pat yra buvę, kad vaikas, turintis negalią, pasižymintis dideliu fiziniu ir emociniu aktyvumu, per spektaklį taip nurimo, kad net užmigo.
Teatras veikia transformuojančiai. Man labai džiaugsmingos tos akimirkos, kai vaikų akyse spektaklio metu pagaunu supratimo, nustebimo momentą. Kad tai įvyktų, vaikui reikia duoti laiko. Mes, vakariečiai, viską darome labai greitai, patys gyvename tarsi robotai, daug ką darome autopilotu ir net nejaučiame, kad ir savo vaikus skubiname, komanduojame jiems: „Eik, imk, trauk, stok, sėsk, kelk ranką, rašyk, daryk.“ Mes deklaruojame, kad ugdome kūrybiškas asmenybes, kurios gali priimti netradicinius sprendimus, tačiau visi mūsų metodai yra skirti ugdyti vykdytojus. Todėl spektakliuose darau viską, kad vaikai nebūtų spaudžiami, kad jaustųsi saugūs. Mes tik pasiūlome jiems idėją ir paliekame laiko veikti arba ne. Labai atsakingai siekiu, kad spektakliuose vaikai pajustų ramybę, galėtų tyrinėti, stebėti. Būna, kad vaikas ramiai, be jokių emocijų pasižiūri spektaklį ir atrodo, kad nieko neįvyko, tačiau kitą dieną namuose jis ima stumdyti pagalvėles, šokti ir pan. Tai rodo, kad jam reikėjo daugiau laiko suvokti tai, kas įvyko.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą