Bobutė ir pareigūnas: viena nuotrauka – visa senojo Mėmelio istorija

Vieno žymiausių XX a. pirmosios pusės Mėmelio (Klaipėdos) fotometraštininkų (jei taip galima pavadinti atvirukų leidėjus-verslininkus) Fritzo Krauskopfo (1882-1945) darbas. 

Karaliaučiuje ir Krance fotostudijas turėjęs, niekada savo atvirukų neretušavęs fotografas ypač aktyviai mūsų uostamietyje dirbo XX a. 4-ajame ir 5-ajame dešimtmečiuose. 

Beje, paties F. Krauskopfo (komentare – viena nedaugelio išlikusių nuotraukų su juo pačiu) likimas – mįslingas: jis dingo be žinios arba žuvo 1945 m. Karaliaučiuje, kai miestą apsupo ir užėmė sovietų kariuomenė.

Vieta. Štai, čia ir prasideda įdomybės. Daugelyje Europos miestų nuo seno buvo susiformavusi tradicija turgavietes įrengti aikštėse, bet Mėmelyje labai ilgai specialiai nuolatinei prekybai pritaikytos aikštės (tai būdinga Didžiosios Lietuvos miestams) nebuvo.

Turgūs nuo XVI a. vykdavo pagrindinėje miesto gatvėje, kuri buvo platesnė nei kitos. XVII a. ji vadinta Bažnyčių gatve, vėliau – tiesiog turgumi, Ilguoju turgumi, galiausiai Turgaus gatve. 

Joje vykdavo ir metinės mugės, ir kassavaitiniai turgūs, kuriuose prekiauta daugiausiai maisto produktais. 

Tai ir yra Turgaus gatvė, o dar tiksliau – per Antrąjį pasaulinį karą sunaikintos Šv. Jono bažnyčios prieigos. Kadangi 75 m aukščio bažnyčios bokštas buvo aukščiausias mieste ir tarnavo kaip orientyras (net laivams), erdvė aplink jį natūraliai tapo susibūrimų vieta. 

Na, o moteris prekiauja kažkokia smulkia žuvimi (maiše ant žemės lyg ir matyti ešeriukai). 

Laikotarpis. Bandydamas jį nustatyti užtrukau ilgiausiai, nes interneto vandenyne plūduriuoja labai prieštaringa informacija. Pareigūnas. 

Jis yra raktas. F. Krauskopfas labai daug fotografavo nacistinei Vokietijai 1939 m. okupavus Klaipėdos kraštą. 

Tad galimai įamžino vokiečių policijos pareigūną. Bet čia jau subtilybės, nes panašias aprangas turėjo ir lietuvių policininkai. Bet kokiu atveju, XX 4-asis dešimtmetis.

Lazda. Bene įdomiausia nuotraukos detalė. Piktoką miną nutaisiusi bobulė rankoje laiko pagalį. Kam jis?

Pasirodo, daugiafunkcė priemonė. Pirmiausiai, tokie pagaliai buvo skirti šviežiai žuviai vartyti idant nesitepliotum rankų. Na, pirkėjai juk nori apžiūrėti laimikį. Dar viena paskirtis – atbaidyti po turgavietes nuolat šmirinėjusius šunis. 

Protokolas. Veikiausiai neįmanoma sužinoti, kokį pažeidimą padarė ši žuvininkė (taip vadindavo žvejų žmonas, pardavinėjančias laimikį). 

Priežasčių gali būti keletas. Prekyba be leidimo. Netinkamas svėrimas (spekuliacija). Sanitarinių normų pažeidimas. Sunku spręsti, bet kažką prisidirbo. 

Ech, patinka man tos istorinių vaizdų analizės... Laiko mašina, leidžianti pakeliauti po karo dar nepaliestą mūsų pajūrį.