Dangės žemupio vaiduokliai

Ši vandens arterija uostamiestyje buvo platesnė nei dabar, ir žmonės vaikščiojo kitokiomis krantinėmis, palei kurias rikiavosi įvairią paskirtį turėję pastatai, nušluoti nuo žemės paviršiaus po Antrojo pasaulinio karo.

Skaitytojams siūlome nusikelti į senus laikus ir dirstelėti, kaip atrodė Dangės žemupys nuo Biržos tilto iki žiočių susipažįstant su įdomesniais, svarbiais statiniais, dabar lyg vaiduokliai apie save primenančiais tik atvirukuose bei nuotraukose.

Bene didžiausias nuostolis Klaipėdai - dviejų išskirtinių, svarbią funkciją atlikusių pastatų praradimas: tai - Biržos ir Senieji pašto ir telegrafo rūmai.

Palei abu Dangės krantus rikiavosi visa eilė įdomiausių, svarbių pastatų, kurių šiandien nebelikę nė ženklo.

Biržos (Klaipėdos krašto pramonės ir prekybos rūmai) pastatas savo galutinę išvaizdą po rekonstrukcijų įgijo 1909 m.: tai buvo puošnus secesijos (Jugendo) stiliaus bruožų statinys. Būtent šis didingas kompleksas su prabangia dviejų aukštų sale išliko miestiečių atmintyje ir prieškariniuose atvirukuose.

Na, o Senojo pašto pastatas buvo parduotas po to, kai 1893 m. pašto tarnyba išsikėlė į erdvesnius dabartinėje Liepų gatvėje esančius pašto rūmus. Šalia Biržos tilto stūksojęs monumentalus, istorizmo stiliaus, dviaukštis (su mansarda) pastatas po privatizacijos paverstas komerciniu-gyvenamuoju nuomojamuoju namu. Kadangi jis stovėjo pačioje prestižiškiausioje miesto vietoje (prie pat Biržos tilto, pagrindinėje arterijoje), jo patalpos buvo itin paklausios.

Einant toliau žemyn Dangės upe, kairiajame jos krante, dabartinėje Karlskronos aikštėje, stūksojo didžiulis pramoninės paskirties statinys - Linų svarstyklės, statytos 1856 m.

„Tai buvo burlaivių epochos jūrinėje laivyboje liudininkas. Linai ir kanapės per Klaipėdą iš aplinkinių regionų į Vakarų Europą buvo išvežami jau XVI amžiuje. Iš linų, kanapių ir linų pluošto buvo gaminamos virvės burlaivių takelažui ir audiniai burėms. 

Linų svarstyklių kilmė - viduramžiais įvesta praktika prekes brokuoti (patvirtinti specialiu ženklu konkretų svorį ar tūrį atitinkančią pakuotę). Jūrų uostuose galiojo nuostatai, draudę užsienio pirkliams prekiauti čia akmenimis (matavimo vienetas) nepasvertais, nesurištais linais, kanapių ar linų pluoštu“, - rašoma knygoje „Klaipėda. Architektūros gidas“ (2024 m.).

Kitoje upės pusėje, prie tuomečio Karlo tilto (dabar - Pilies), stovėjo 1821 m. pastatyta ir 1923 m. rekonstruota muitinė. Pastarasis Šiaurės rage buvęs pastatas buvo klasicistinio stiliaus.

„Šis krantinę prie Karlo tilto puošęs pastatas tapo vienu Klaipėdos miesto ir uosto atpažinimo ženklų, ypač todėl, kad ties juo švartuodavosi į Smiltynę ir Juodkrantę keleivius gabendavę keltai. <...> Pokariu čia įsikūrė Jūrų prekybos uosto valdyba, bet neprižiūrimoje krantinėje vanduo paplovė pamatus ir 1958 m. susmuko seniausioji pastato dalis. Dėl to jį nuspręsta nugriauti“, - rašoma minėtame leidinyje.

Labai įdomus statinukas stūksojo paties Šiaurės rago pabaigoje - viešoji dervų virykla. Dabar šią vietą ženklina akmenų grindinio fragmentas.

Šiaurės ragas istoriškai buvo laivybos ir medienos apdirbimo centras. Dervų virykla čia pastatyta neatsitiktinai - derva buvo kritiškai svarbi žaliava burlaivių epochoje: ji naudota medinių laivų korpusams sandarinti (kamšyti), derva buvo impregnuojamos virvės, lynai bei laivų burės, kad šie neįgertų vandens ir nesupūtų mariose ar jūroje.

Vėjo prapučiamame Šiaurės rage stovėjo viešoji dervos virykla: tikras burlaivių epochos simbolis.

Kadangi procesas buvo susijęs su didžiule atvira ugnimi, kaitinamais katilais ir nuolatiniu gaisro pavojumi, tokie objektai būdavo statomi pačiame uosto pakraštyje, vėjo prapučiamame rago smaigalyje.

O priešais, kairiajame Dangės krante esančiame Pietų rage, stovėjo nedidelis uosto sargo (priežiūros) namelis bei prieplaukos paviljonas (bilietų kasa su keleivių laukiamuoju). Šis pastatas tarnavo Kuršių mariomis kursavusių keleivinių garlaivių prieplaukai. Čia gyventojai ir miesto svečiai pirkdavo bilietus bei laukdavo laivų, plukdžiusių į Smiltynę, Juodkrantę, Nidą ar kitas Pamario gyvenvietes.

Pastatas ir visa senoji prieplaukos aplinka buvo stipriai apgadinti per Antrąjį pasaulinį karą. Sovietmečiu ši teritorija buvo užtverta ir prijungta prie Laivų remonto įmonės gamybinių plotų, todėl senieji statiniai buvo galutinai sulyginti su žeme.