Denisas Nikitenka: Kiek įdomiausios informacijos paslėpta, užkoduota šioje puikioje atvirutėje

Fotografas Willy Hackas iš Kranto (Cranz) įamžino, regis, paprastą, labai kuklų Nidos žvejų namelį. 

Be įmantrių lėkių, žirgelių, vėjalenčių. Net langinių nėra. Vaizdo patrauklumui įkomponuoti (tų laikų fotošopas) du žvejai. 

Atvirukų leidėjai – ne filantropai, kurie iš įdėjinių paskatų dirbtų fotometraštininkais. Jie buvo verslininkai. 

Vaizdą reikėjo parduoti. Taigi, kodėl turistams turėtų būti įdomi ši trobelė, kai Nidoje yra dešimtys daug gražesnių ir puošnesnių? Impozantiškesnių atvirukų motyvų?

Atsakymas – vokiškame užraše: „Fischerhütte (Schornsteinloses Wohnhaus)“. Žvejų trobelė. Gyvenamasis namas be kamino.

Čia - užslėptas rinkodarinis motyvas, ir dabar mes jo net nebesuprastumėme.

Mat turistui XX a. pr. buvo siūloma įsigyti atviruką su pavaizduotu vienu iš nedaugelio išlikusių žvejų namų, kuriuose dar nebuvo įrengtas kaminas. 

Esminė aplinkybė. 

Kuršininkų namai iki kurortinės transformacijos visi buvo be kaminų. Dūminės pirkios. Dūmai išeidavo pro stogo čiukurą. 

Nidoje turizmas vystytis pradėjo vėliau, nei Juodkrantėje: XX a. pirmojoje pusėje. 

Šiuo metu skaitomiausi

Ko trūksta organizmui, jei trokštate miltų ir saldumynų: ką tai reiškia?

Žinomas politologas ukrainiečius pašiurpino tiesa apie paliaubas: įspėjo, ko jie gali sulaukti vietoje taikos

Vietiniai labai greitai persiorientavo  ir ėmėsi apgyvendinimo, turistų aptarnavimo paslaugų. Reikėjo keisti ir namus juos pritaikant inoringiems turtuoliams iš plačiosios Vokietijos. 

Taip radosi verandos, kurių anksčiau nebuvo. Ant stogų ėmė dygti kaminai. Ir atėjo toks metas, kai namas be kamino tapo... egzotika. Tai ir užfiksavo fotografas.

Regis, kas čia tokio? Tačiau šiame virsme atsispindi ir socialiniai, kultūriniai aspektai, nuvendantys mus net į žvejiškų prietarų, mitų pasaulį...

Yra užrašyta tokia istorija. Kartą vienam jaunam žvejui tragiškai nesisekė žūklėje. Nors jis naudojo tokius pačius tinklus, kaip kaimynas, plaukdavo ten pat, viską darė taip pat.

Bet kolega grįždavo pilnu kurėno dugnu žuvies, o jaunuolis – su skurdžiu laimikiu. 

Tokiais atvejais, kaip jau įprasta tais laikais, žmonės eidavo ieškoti pagalbos. Google nebuvo. 

Jo funkciją atliko gyvenvietės ar apylinkių išminčiai, senoliai, žiniuoniai. Toks buvo senis Bastikis. 

Išklausęs jaunojo žvejo bėdas jis pasakė: kaimynė jo tinklus... apraganavusi. Kodėl? Nes tinklai tapo „nebesaugūs“. 

Kol nebuvo kaminų (o nesėkmių lydėtas jaunuolis turėjo naują namą su kaminu), visi ugniakuro dūmai kildavo į pastogę, palėpę ir pasišalindavo pro čiukurą. 

Žvejai tinklus laikė viršuje, ir šie nuo dūmų dargi impregnuodavosi bei nepelydavo. 
Bet svarbiausia, jog raganos tų dūmų bijo. Pastarieji jas išvaiko. 

Tokiu būdu senolis labai subtiliai pademonstravo ir savo asmeninę, idėjinę poziciją: jam nepatiko tie žvejų gyvenvietės virsmai. 

Kai visi ėmė kurorto laimės paukštę gaudyti. Buvo suardytas šimtametis socialinis, kultūrinis audinys. 

Žvejės ir jų dukros ėmė aptarnauti turistus, ėmė keistis namai. Senoliui tai atrodė nepriimtina, nes jis vis dar norėjo gyventi senajame žvejų bendruomenės pasaulyje. Todėl jis lengvai patraukė per dantį: „Va, prisistatėte kaminų...“

Jaunuoliui buvo pasiūlyta „atburti“ tinklus juos kelis kartus pervekant per pajūryje užkurto laužo dūmus. 

Esą jie ir išvarysę raganas. Ir vėl seksis žvejyboje. 

Štai, kiek įdomiausios informacijos paslėpta, užkoduota šioje puikioje atvirutėje.