Denisas Nikitenka: Kur karas, jo baisumai, netektys persipynę su pačiais tauriausiais ir šilčiausiais žmonių jausmais

Eilinis įrodymas, kokią simbolinę svarbą Lietuvai prisijungus Klaipėdą turėjo šis ant šiaurinio molo stovėjęs raudonakis švyturiukas. 

Negražu skaityti svetimus laiškus, o dar gi persmelktus neslepiamos simpatijos merginai ir nerimo dėl savo šalies likimo. 

Kaip simboliška: kažką panašaus dėl karo Ukrainoje baigties neaiškumo išgyvename dabar visi. 

Rašė Zigmis gražų 1943 m. pavasarį. 

Birutei, gyvenančiai kažkur toli. Stebėtinai raštingas vyrukas, akivaizdžiai iki ausų įsimylėjęs į jo miestelį vasarą atvažiuojančią merginą. 

Kuklūs buvo lietuviai tais laikais. Vien dėl kreipinio „Miela Birut“ laiške Zigmis teisinasi: „Dovanok man, kad užrašiau tokią antraštę. Bet iš tikrųjų Tau kitokios ir nesurandu. Juk Tu tokia nuoširdi, atvira, tikrai miela“.

Laiško turinys vis dėlto liūdnokas. Ir dėl to, kad Birutė nežinia, ar atvažiuos, ir dėl vokiečių okupacijos. 

Zigmis atskleidžia, kad dirba Lukšiuose (Šakių raj.) buhalteriu, ir jis skubąs rašyti nes „reikia prisistatyti Arbeitsamtui“ (vok. 

Arbeit – darbas, Amt – valdininkas). 

Antrasis pasaulinis karas. 

„Liūdnos ir skaudžios mūsų dienos. <...> širdis nesidžiaugia. 

Ji jaučia tėviškės orą persisunkusį gėla savų vaikų, ji jaučia kančią ir dejavimą brolių. 

Likimas sunkus Tau kliuvo, o Tėvyne, puošiesi lapais, pražydi žiedais, ir neparodai, kad krūtinėje – keršto ugnis baisi užkais“, - rašė jis. 

Vydamas lauk slogutį Zigmis akimoju grįžo prie to, kas jam miela. Birutės. 

„Prisimeni, Birut, saulėtas dienas Pasiesarty. O taip, dienų tų aš nepamenu, tik vakarus, kurių nepamiršau ir nepamiršiu. 

Tačiau taip ima noras pagyventi ir tas dienas. 

Birut, jei pernai atvažiavai, atvažiuok ir šiemet, aš Tavęs lauksiu, lauksiu, lauksiu“, - prisipažino Zigmis, kuris net laišką vežė iki Šakių idant greičiau Birutė gautų. 

Įdomus reliktas, persisunkęs ta pačia nuotaika, kuri būdinga Ericho Marios Remarque knygoms. 

Kur karas, jo baisumai, netektys persipynę su pačiais tauriausiais ir šilčiausiais žmonių jausmais. 

Meile. Draugyste. Ištikimybe. Pasiaukojimu. 

Kur žmonės už viską labiausiai trokšta tiesiog ramiai gyventi. 

Bet nelemta buvo. Išdraskyti, sulaužyti, sudaužyti likimai, viltys, svajonės. Juos vadino prarastąja karta.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje