Digna Kulionytė: „Kiekvienas personažas - tai akistata su savimi“

Kaip jaučiatės pelniusi Auksinį scenos kryžių? Kaip reagavote, kai buvote nominuota, apdovanota?

Jaučiuosi labai labai laiminga. Jau vien būti nominuotai tokioje kategorijoje man reiškė labai daug.

Nesitikėjau, todėl žinia apie tai mane privertė prisėsti ir įsitikinti, o kai patikėjau, skaičiau nominantų sąrašą toliau ir negalėjau atsidžiaugti ir nustoti ašaroti, matydama tiek daug savo kursiokų vardų.

Tiesą sakant, panašiai jaučiausi ir ceremonijos metu, kai išgirdau tuos lemtingus žodžius, tik tiek, kad jau sėdėjau. Iš pradžių vidus tarsi sustingo, o kūnas nešė mane atsiimti apdovanojimo, prireikė laiko patikėti, kad išties girdžiu savo vardą, žinoma, labai susijaudinau.

Buvo labai simboliška, jog ant kaklo kryžių man kabina Andrius Mamontovas, nuo pat paauglystės iki dabar „Foje“ ir jo senosios dainos mane guodžia, įkvepia ir grąžina į save. Be galo džiaugiausi, jog turėjau progą viešai padėkoti žmonėms, kurių dėka atėjau iki šio taško.

Apdovanojimas skirtas už tyrinėtojos Dignos, Yoko Ono vaidmenis spektaklyje „Lost Lost Lost“ Klaipėdos dramos teatre ir už Mašos vaidmenį spektaklyje „Žuvėdra“ OKT / Vilniaus miesto teatre. Kaip pati vertinate šiuos savo vaidmenis? Kuo jie jums įdomūs, svarbūs, brangūs, artimi, o gal svetimi?

Tyrinėtoja, Yoko Ono ir Maša labai skirtingos, vien tuo, kaip buvo kuriamos, kokiomis priemonėmis, teatrine kalba ir pan.

Spektaklių procesai, kuriuose jos gimė, mane augino kaip aktorę ir žmogų.

Kiekvienas personažas man atveria kažką naujo apie mane, pastato į tam tikrą akistatą su savimi.

Taip pat kiekvienas režisierius turi savo braižą, metodą, kuriuo kuria spektaklį, o tai irgi moko pažinti proceso ir personažo kūrybą labai įvairiapusiškai.

Mašos vaidmuo man yra labai brangus. Apskritai, vaidinant spektaklį „Žuvėdra“, mano siela kas kartą uždainuoja, tai kažkas nepaaiškinamo. Šis personažas mane labai palaikė ir įkvėpė nenustoti mylėti išgyvenant sunkų ir skaudų gyvenimo etapą.

Kita vertus, tam tikri mano patyrimai, išgyvenimai man leido lengviau suprasti ir pačią Mašą. Ilgai ieškojau šio personažo, režisieriaus Jokūbo Brazio lakios kūrybinės vaizduotės ir kantrybės dėka turėjau progą ištyrinėti ją labai plačiai. Iki šiandien repetuodama ir vaidindama vis joje atrandu kažką naujo. Maša mane moko mylėti kilniai.

Yoko Ono kūriau kaip tyrinėtoja, nagrinėdama jos kūrybą ir biografiją, kurios, mano manymu, yra neatsiejamos viena nuo kitos. Daugiau sužinojusi apie jos asmeninį gyvenimą, aš tarsi pradėjau aiškiau suprasti ir jos muziką, filmus. Kad galėčiau atkurti ją ir įkūnyti, žiūrėjau dokumentinius filmus ir daug videomedžiagos.

Fiziškai įsikūnyti į Yoko Ono buvo labai įdomu, tai žmogus, kuris, man pasirodė, savy nešiojasi labai daug, sproginėja ir šaudo, dega tuo, kuo tiki. Bet išorėje gali išlikti labai santūri, koncentruota, konkreti, sukaupta, įkrauta jėga. Kadangi nesu ji, turėjau įvairiais būdais semtis tos jėgos.

Yoko Ono mane įkvėpė aistringai kurti, aistringai mylėti. Jaučiu, jog apskritai iš arčiau susipažinau su aistra.

D. Kulionytės vaidmenys Klaipėdos dramos teatro spektakliuose A. Kristof „Storas sąsiuvinis“ (rež. J. Brazys), J. Bednarczyk „Lost Lost Lost“ (rež. M. Borczuch), A. Duda-Gracz „Meilė“, (rež. A. Duda-Gracz) ir OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklyje „Žuvėdra“ (rež. J. Brazys).

Kokią pamoką, patirtį iš šių personažų norėtumėte perkelti į savo gyvenimą?

Tikriausiai, kad jokios. Aš esu aš, o personažai yra personažai.

Kuriu personažus, jų gyvenimus, visa tai suvokiu per savo prizmę, bet net ir tokiu atveju stengiuosi būti ir objektyvi, ir subjektyvi.

Trumpiau tariant, stengiuosi netapatinti savęs su kuriamais personažais.

Studijas baigėte Vilniuje. Kas paviliojo į Klaipėdą? Kuo jus žavi ar nežavi šis miestas?

Esu molėtiškė, gimiau ir užaugau ežerų ir gamtos apsuptuose Molėtuose. Vilniuje apsigyvenau studijų metais, o po jų Klaipėdos miestas mane paviliojo jūra, kopomis ir teatru.

Kaip ir kodėl pasirinkote dirbti Klaipėdos dramos teatre?

Puiki trupė, puikus teatro vadovas, puikios sąlygos kurti, mokytis ir augti. Man nusišypsojo laimė, jog gavau šį pasiūlymą. Mažų mažiausiai ką galėjau padaryti, tai jį priimti.

Vieną dieną visai į pabaigą bėgant paskutinei sesijai ir bakalaurinių darbų pristatymams man paskambino Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys ir paklausė, ar norėčiau prisijungti prie Klaipėdos teatro aktorių gretų, be galo apsidžiaugiau, nes giliai širdy svajojau apie tokią galimybę.

Vasarą apsilankiau teatre vykstančiose dirbtuvėse, kurias vedė Dmitrijus Krymovas, susipažinau artimiau su aktoriais, nes pats Klaipėdos dramos teatras man nebuvo svetimas, čia pradėjome statyti „Otelą“ ir dirbome prie jo su pertraukomis gan ilgai.

Jau tada mane pavergė šio teatro grožis ir didybė. O kai pažinau ir jame dirbančius žmones, kurie labai myli ir gerbia teatrą, neliko jokių abejonių. Be to, turiu išskirtinę ir nuostabią galimybę dirbti su savo dėstytoju, o dabar jau ir kolega Dariumi Meškausku, kurio įžvalgos ir pastabos mane augina.

Kaip vertinate kūrybinės raiškos galimybes šiame teatre?

Šiame teatre daug kūrybinės laisvės ir teatrui atsidavusių žmonių. Teatro kūrybinė komanda kaskart stengiasi suteikti visas reikiamas priemones ir galimybes atvykusiam režisieriui išpildyti savajai vizijai. Direktorius T. Juočys suteikia trupės aktoriams neįtikėtinų galimybių dirbti su puikiais režisieriais, tobulėti ir šviestis.

Pastebėjau, kad kiekvienas režisierius su savimi atsiveža ir savo kūrybinę terpę, aplinką, kurioje turiu galimybę būti, ir visa, kas man atrodo geriausia, gerti į save ir plėsti savo teatrinio pažinimo akiratį.

Jūsų kūrybinėje biografijoje jau sąrašas įvairių vaidmenų ne tik Klaipėdos dramos teatre. Kuris iš jų jus augina labiausiai? Kodėl?

Mašos vaidmuo. Kaip ir minėjau, jos paieškose praleidau gan ilgai, o per tą laiką gyvenime įvyko ir skaudžių, ir laimingų patirčių, o ji buvo šalia, vis mąstydavau apie tą personažą. Ir vis labiau pažįstant Mašą, ji mane įkvėpė gyventi ir mylėti besąlygiškai, pagarbiai ir kilniai.

Sakoma, kad teatro aktoriaus karjera labiausiai priklauso nuo režisieriaus. Už ką norėtumėt padėkoti režisieriams, su kuriais jums teko dirbti?

Už pasitikėjimą ir tikėjimą, kantrybę dirbant kartu.

Teko pažinti ir dirbti bene su 9 režisieriais. Manau, jog per tokį neilgą laiko tarpą tai yra gana didelis skaičius.

Ir iš kiekvieno jų išmokau tam tikras pamokas, pasisėmiau įkvėpimo. Labai vertinu galimybę taip plačiai pažinti teatro meną ir aktorinio meistriškumo subtilybes. Sakyčiau, jog kiekvienas kūrybinis projektas papildo mane kaip kūrėją.

Per praktiką atpažįstu, kurie darbo metodai man yra priimtini ir kurie ne, vertinu ir geras, ir ne tokias geras patirtis, nes ir vienos, ir kitos augina.

Manau, kad apskritai žmogaus gyvenime ar aktoriaus profesiniame kelyje esminis komponentas yra žmonės, kurie jį supa ir su kuriais jis kuria. Drįstu sakyti, kad man labai pasisekė, nes teko garbė sutikti, pažinti ir dirbti su tikrai labai puikiais žmonėmis.

Greta teatro jūsų gyvenime yra ir šokis, kinas. O jeigu nebūtų, ar labai trūktų?

Be abejonės ir vienareikšmiškai - TAIP. Kaip tik šiuo metu ilgiuosi šokio, labai svajoju, kad ateity atsirastų daugiau progų šioje srityje.

Šiais metais labai pamilau kino aikštelę, teko dirbti su puikia komanda, buvo labai smagu ir įdomu, tai dar labiau pažadino darbo kine alkį.

Taip pat esu dubliavusi animacinius filmus ir tai buvo viena smagiausių, įdomiausių patirčių, kai pagrindiniu įrankiu tampa balsas. Manau, kad tuo aktoriaus profesija ir yra labai žavi, jog yra plati. Ir visos sritys nesipriešina viena kitai, o papildo ir jungia.

Kaip įsivaizduojate save po penkerių metų? Ką ir kur norėtumėte tada vaidinti, o gal nevaidinti?

Žinia, yra toks pasakymas „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, tai aš svajoju ir trokštu nepaliaujamai, ir tikiu, jog norai pildosi, o laikas su likimu sudėlios viską, kaip ir kada kam bus lemta.

Domo Rimeikos nuotr., asmeninio albumo nuotr.