Dovydas Pancerovas: „Nesijaučiu atitrūkęs nuo Klaipėdos krašto“

Komisijos sprendimu apdovanojimas skirtas D. Pancerovo romanui „Pragaro vartai“ už dinamišką siužetą, charakteringus personažus ir ryškiai atskleistą Klaipėdos krašto kultūrinį bei socialinį kontekstą.

„Pragaro vartai“ - tai psichologiškai paveikus pasakojimas apie jauno tėvo bandymą prisitaikyti prie besikeičiančio gyvenimo karo paženklintame pasaulyje. Pagrindinis herojus, suvokęs savo asmenines nesėkmes ir bijodamas tapti svetimu sūnaus akyse, palieka šeimą bei darbą ir grįžta į gimtąjį Uostadvarį. Čia, vaikystės namuose, jis desperatiškai ieško saugumo ir ramybės, tačiau praeities šešėliai, atsakomybė bei karo patirtys neleidžia pasislėpti nuo realybės.

Tai jau penktoji D. Pancerovo knyga. Ankstesnės jo knygos „Kiborgų žemė“, „Medžiojant tėvą“, kartu su Birute Davidonyte parašytos „Kabinetas 339“ bei „Pranešėjas ir Prezidentas“ irgi sulaukė didelio susidomėjimo ir įvertinimų.

Iš Šilutės kilęs Dovydas Pancerovas - ne tik knygų autorius, bet ir garsus tiriamosios žurnalistikos atstovas Lietuvoje.

Dovydai, per profesinę karjerą esate sulaukęs ne vieno svaraus įvertinimo. Ką jums reiškia literatūrinė Ievos Simonaitytės premija?

Ligšioliniai mano apdovanojimai buvo susiję su žurnalistine veikla, literatūrinio įvertinimo, kokia ir yra I. Simonaitytės premija, aš nebuvau gavęs.

Prieš rašydamas šitą romaną aš ilgai nešiojausi tą sumanymą ir jaučiau, kad privalau tam skirti laiko, nes kiekvieną laisvą minutę tarp savo profesinių darbų aš galvodavau apie tą romaną ir apie tai, kaip jį sukurti. Jaučiau, kad jis manyje nebetelpa. Tad tuo metu mečiau žurnalistiką ir kone dvejiems metams pasitraukiau iš savo kasdienio profesinio gyvenimo. Apie pusantrų metų aš gyvenau vien tuo romanu. Kiekvieną rytą nuvesdavau vaikus į darželį, eidavau į studiją, rašydavau, o po pietų redaguodavau tai, ką parašiau, ir tik vakare grįždavau į šeimą. Tas laikas buvo tarsi savotiška izoliacija nuo išorinio pasaulio.

Romanas pasakojamas pirmuoju asmeniu, tad visą laiką tarsi aktorius kurdavau personažą, gyvenau jo mintimis. Neslėpsiu, kad tie kūrybiniai metai buvo pakankamai sunkūs, tad vien dėl to gauti tokį svarbų įvertinimą - literatūrinę Ievos Simonaitytės premiją - man buvo labai svarbu.

Šitas romanas nėra žanrinės literatūros kūrinys. Žanrinis kūrinys turi labai aiškias taisykles ir aiškų siužetą. Man kuriant šį romaną, svarbiausia buvo estetinis sumanymas, pati kūryba ir kiti iš to išeinantys sluoksniai. Tam, kad skaitytojas atrastų literatūrinius simbolius ir ženklus kūrinyje, labai svarbus pasitikėjimo aspektas: „Ar aš tikiu, kad šitas autorius galėjo šitaip sugalvoti?“, „Ar aš pasitikiu autoriaus literatūriniu nuovokumu?“ Tad man atrodo, kad ši premija yra tarsi pirmas pasitikėjimo ženklas ir padrąsinimas eiti literatūriniu keliu. Ypač svarbu jį buvo gauti savo krašte.

Kaip kilo mintis romane rutulioti karo temą?

Mintis man kilo dar iki Rusijos sukelto plataus masto karo. Mūsų visuomenė gyvena šalia agresoriaus jau labai ilgą laiką, karo nuojauta jau labai seniai tvyrojo mūsų visuomenėje. Mano pagrindinė mintis ir buvo papasakoti apie tai, kaip karas apnuodija žmones. Dar prieš sėdant rašyti romano, prasidėjo masinė Rusijos invazija ir dar labiau išryškėjo, kaip karo grėsmė persismelkia į visus mūsų gyvenimo sluoksnius.

Nors romane yra gana aiški siužetine linija, bet tai yra labiau pasakojimas apie personažo santykius su aplinka, kaip jis ją suvokia.

Beje, personažas dirba Klaipėdoje vienoje redakcijoje žurnalistu, meta darbą, šeimą, grįžta į gimtuosius namus, ištisas dienas rūko „žolę“ ir žaidžia kompiuterinius žaidimus apie karą. Man tas besaikis rūkymas ir simbolizuoja apsinuodijimą karu, kai viskas pradeda atrodyti tarsi iškreiptų veidrodžių karalystėje. O tie karo žaidimai man simbolizuoja mūsų santykį su karu, nes mes šitą karą tarsi jaučiame širdimi, bet jį matome kaip kompiuteriniame žaidime, lyg iš drono skrydžio arba lyg būtų nufilmuota prie pėstininkų šalmų pritvirtinta kamera. Jis mums tampa tarsi koks serialas ar žaidimas. Knygoje naudoju daug simbolių, kurie, mano manymu, įamžina mūsų laikotarpį.

Be kita ko, akcentuojama, kad apdovanojimas jums skirtas ir už ryškiai atskleistą Klaipėdos krašto kultūrinį bei socialinį kontekstą. Tikriausiai nebuvo sunku, nes esate kilęs iš Šilutės. Jaučiate nostalgiją gimtiesiems kraštams?

Nors jau 15 metų gyvenu Vilniuje, bet tikrai nesijaučiu atitrūkęs nuo Klaipėdos krašto. Man šio krašto dekoracijos - tos lygumos, vėjas, tas gyvenimas prie vandens, bendruomeniškumas - pažįstamos ir labai savos. Tad man atskleisti Klaipėdos krašto kultūrinį ir socialinį kontekstą nebuvo sudėtinga, nes tai dariau remdamasis savo asmenine patirtimi ir prisiminimais.

Yra knygos ir audioversija, ją įgarsinote pats. Kokia tai buvo patirtis?

Man tai nebuvo naujiena, nes iš mano parašytų penkių knygų dvi įgarsinau pats. Savo pirmąją knygą „Kiborgų žemė“ apie mano keliones į karą Ukrainoje taip pat buvau pats įgarsinęs. Romane „Pragaro vartai“ pagrindinis herojus yra mano amžiaus žmogus, tad man atrodė visai natūralu, kad ją galiu įgarsinti pats, nes aš žinau kaip geriausiai turėtų skambėti kai kurie sakiniai, kur dedami akcentai. Beje, dar redaguodamas knygą aš visada garsiai skaitau tekstą, man svarbus fonetinis ritmas, kaip visa tai skamba.

Įdomu, ar pats labiau mėgstate skaityti knygas ar klausytis?

Labiau mėgstu skaityti. Anksčiau daugiau klausydavau, nes ilgiau reikėdavo važiuoti iki darbo. Bet tik ne grožinę literatūrą. Grožinei literatūrai reikia daugiau susitelkimo, geras kūrinys reikalauja ir skaitytojo įsitraukimo.

Ar jau turite idėjų naujai knygai?

Kol kas per anksti apie tai kalbėti, turiu keletą idėjų, nešiojuosi jas, bet viskas dar labai ankstyvoje stadijoje.

Dosjė

Dovydas Pancerovas gimė Šilutėje, ten augo ir mokėsi. Baigęs vidurinę įstojo į Klaipėdos universitetą studijuoti politikos mokslų, tuo pat metu dirbo vietiniame Pagėgių ir Šilutės laikraštyje. Vėliau rašė „Lietuvos ryto“ ir „15min“ redakcijose. „15min“ buvo tiriamosios žurnalistikos skyriaus žurnalistas, kartu su kolegomis išnarpliojęs daugybę korupcijos, kyšininkavimo, sukčiavimo skandalų. 2020 m. pabaigoje D. Pancerovas prisijungė prie „Laisvės TV“, kurioje kartu su kolege Birute Davidonyte paviešino didelio visuomenės dėmesio sulaukusį tyrimą „Furų vergai“. Už žurnalistikos nuopelnus yra įvertintas nacionaliniais ir tarptautiniais apdovanojimais.

Apie premiją

Literatūrinė Ievos Simonaitytės premija laureatams kasmet įteikiama sausio 23 dieną, per rašytojos Ievos Simonaitytės gimtadienį. Apdovanojimas įsteigtas 1987 m. Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus iniciatyva, o nuo 2010 m. konkurso organizavimą perėmė Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka. Nuo 2012 metų premijos mecenatu tapo Rimanto Cibausko vadovaujama bendrovė „Mūsų laikas“. Apdovanojimas kasmet skiriamas už meniškai vertingus kūrinius, kuriuose literatūrinėmis priemonėmis atskleidžiamas Klaipėdos krašto gyvenimas, Mažosios Lietuvos istorija ir humanistinės tradicijos arba įamžinamas Ievos Simonaitytės bei kitų šio krašto šviesuolių atminimas. Visų laureatų sąrašą galima rasti svetainėje www.ievasimonaityte.lt