Eksponatų istorijos: gyvenimas pelkininkų kaime

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus pasakoja savo eksponatų istorijas. Naujausia istorija apie pelkininkus Marią ir Augustą Scherkus.

Apie savo senelių, pelkininkų Marios ir Augusto Scherkų gyvenimo būdą, charakterio savybes, įpročius, šeimos šventes ir aprangą papasakojo Kintų evangelikų liuteronų bažnyčios tarybos pirmininkė Laima Virginija Mačėnienė (gim. Scherkus).

Jos seneliai ir proseneliai iš tėvelio pusės - tikri vabališkiai - Vabalų (vok. Wabbeln) kaimo (Šilutės r.) gyventojai.

Augustą Scherkų jo anūkai vadino Opa, o močiutę Maria Scherkus (gim. Guddat) - Oma.

Tipinis kaimas

Tipinis pelkininkų kaimas įsikūręs sausesniame ruoželyje tarp Minijos upės ir Aukštumalos pelkės, 7 kilometrai nuo Kintų.

Parapijos pirmininke L. V. Mačėnienė išrinkta nuo 2005-ųjų. Šiose pareigose ji pakeitė Maksą Šukį, žveją iš Mingės kaimo. Kintiškiai ja pasitiki, nes yra savas žmogus. Šios pareigos - tai tarnystė, kuri atliekama be atlygio, iš pasišventimo. Tik tas, kuris myli savo kraštą, jo istoriją, gerbia protėvius, gali tinkamai atlikti visas užduotis. Kitaip būtų nelengva. Laima prisipažįsta, kad kartais pavargsta, bet mano, kad visa senųjų vabališkių karta pasidžiaugtų tuo, kad ji rūpinasi parapijos reikalais ir niekada nenuleidžia rankų.

Kol nebuvo atlikti melioracijos darbai, potvyniai apsemdavo Vabalų kaimą du kartus per metus - pavasarį ir rudenį. Kasmet būdavo užliejamos pievos. Vanduo pasiekdavo kiemus, ūkinius pastatus.

Tada gyventojai vieni su kitais susisiekdavo tik valtimis. Kiekvienas kiemas turėjo po dvi šias svarbias susisiekimo priemones.

Pelkininkų gyvenimas nebuvo lengvas. Čia išgyventi galėjo tik fiziškai stiprūs žmonės. Toks buvo ir Augustas Scherkus. Jis net garbingame amžiuje dar sugebėdavo atbulas peršokti per griovį.

opaoma
VELYKOS. Opos ir Omos namuose. Iš dešinės sėdi Ernstas Scherkus, šalia Vanda Scherkus (gim. Bagočiutė), ant rankų laiko dukrą Laimą Scherkus, toliau Augustas Scherkus ir Maria Scherkus (gim. Guddat). Vabalai, 1968 m.
Asmeninio albumo nuotr.

Vienturtė

Laima augo vienturtė. Jos mama - tikra žemaitė iš Telšių, o tėvelis gimė ir užaugo Vabalų kaime.

Vaikystėje didžiąją dienos dalį ji praleisdavo pas senelius, tėvelio tėvus, kurių sodyba, kol buvo nenugriauta (iki 1979-ųjų), stovėjo greta tėvų namų.

Tarybiniais laikais Vabalų kaime vykdavo patikros. Kartkartėmis čia užsukdavo paskirtas partinis veikėjas, kuris apeidavo visus tikrindamas, ar nėra kalbama vokiškai, ar šeimos nesirenka prie vaišių stalo religinių švenčių progomis.

Prisiminus šiuos sunkius metus, atsidūstama ir pasidžiaugiama, kad valdžios atsiųstas stebėtojas buvęs sukalbamo charakterio, neskųsdavo.

Žinoma, už tai reikėdavo jam atsilyginti, pavaišinti. Kai Laima pradėjo lankyti mokyklą, ji buvo itin guvus, šnekus vaikas. Artimiesiems tekdavo nerimauti, kad mergaitė mokytojai neišpasakotų, kas namuose iš tiesų vyksta, kas kalbama.

Kalbėjo vokiškai

Oma ir Opa tarpusavyje ir su savo vaikais kalbėdavo vokiškai. Vabaluose gyveno ir tokių šeimų, kurios tarp savęs kalbėjo šišioniškių tarme. Pasak Laimos, senieji vabališkiai buvo baigę vokišką mokyklą, tačiau namie bendravo nebūtinai vokiškai. Kaimynai Geruliai kalbėdavo lietuvininkų kalba. Jie, kaip ir visi, mokėjo vokiečių, bet tarpusavyje bendravo lietuviškai. O Laimos seneliai ir su kaimynais, ir su savo šeimos nariais, vaikais kalbėdavo vokiškai, nors lietuviškai puikiai skaitė ir rašė.

Laimos pasakojimas iliustruojamas didesne dalimi tėvelio nuotraukomis. Ernstas Scherkus turėjo fotoaparatą, mėgo fotografuoti. Jis įamžino šeimos šventes ir kasdienybės akimirkas Vabalų kaime.

knygos
KNYGOS. Laimos Virginijos Mačėnienės šeimoje išsaugotos religinės knygos. MLIM nuotr.

Turi svajonę

Šiandieną L. V. Mačėnienė ne tik rūpinasi Kintų evangelikų liuteronų bažnyčios reikalais, bet ir puoselėja svajonę atstatyti senelių sodybą. Tai būtų duoklė dingusiai praeičiai, protėvių atminimui.

Ten ji svajoja svetingai sutikti visus, besidominčius Klaipėdos krašto praeitimi ir pelkininkų gyvenimu.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus pateikia pasakojimą, kuris yra L. V. Mačėnienės prisiminimų kelionė į vaikystės pasaulį, kuriame, be mamos ir tėvelio, kitų artimųjų, ją lydėjo ypač brangūs žmonės - senelis ir močiutė.

Visą pasakojimą galima perskaityti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus svetainėje www.mlimuziejus.lt

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder