Iš Kuršių marių burvalčių vėtrungių istorijos

Nors Švėkšnos miestelis tolokai nuo marių, jau Žemaitijos pusėje, anot garsaus laivadirbio, dailidės ir vėtrungių meistro Vaidoto Bliūdžiaus, nuo seno būta gyvo ryšio su Mažąja Lietuva: „Iš vaikystės atsimenu daug šišioniškių tarmės žodžių – žmonės juos parsinešdavo, keliaudami dirbti į Vakarų Lietuvą“.

Jo įkurtose dailidžių dirbtuvėse šį rudenį statomas dar vienas plačiadugnis marių burlaivis – kurėnas, kurio stiebo viršūnę tikrai puoš ir tradicinė (120 x 80 x 4 cm dydžio) vėtrungė.

„Jos atsirado kaip atpažinimo ženklai, lyg automobilių numeriai...“, – vėtrungių istoriją pradeda meistras. 1844 m. Prūsijos karalystės žvejybos inspekcija įvedė naujovę – ant kiekvieno Kuršių marių žvejų laivo turėjo atsirasti stačiakampė lentelė su ženklu, žymėjusiu, iš kurio jis kaimo.

Pagal juos vyriausiasis žvejybos inspektorius Vilhelmas Ernstas Bérbomas (Wilhelm Ernst Beerbohm) spręsdavo, ar žvejai nepažeidė jiems skirtų žvejybos plotų ribų.

Kiek vėliau žymėjimas pasikeitė – gyvenvietės pavadinimo pirmąsias raides ir laivo numerį pradėta rašyti ant burės ir borto, o ant stiebo iškelta vėtrungė liko kaip vėjarodė ir iš tolo matoma puošmena.

„Jei laive praleidi daugiau gyvenimo nei namie, kaip jo nepapuoši? Ar nenorėsi kokių nors simbolių?“– svarsto V. Bliūdžius. Anot jo, tais laikais, kai namus puošė drožinėtomis vėjalentėmis ir liekiais, o mirusiesiems statė krikštus, žmonės žinojo, ką ir kaip drožti – tai buvo perduodama iš kartos į kartą.

Iš Tilžės kilusio vokiečių kraštotyrininko Hanso Zygfrydo Vėdės (Hans Siegfried Woede) skaičiavimu, viso burvalčių vėtrungių galėjo būti išdrožta apie 3000 (atskaitos taškas – nuo 1880 iki 1940 m. mariose plaukiojusių žvejų laivų skaičius).

Tai, anot jo, leidžia vėtrungių drožybą vadinti liaudies meno šaka ir tyrinėti jai būdingą stilistinę įvairovę.

Deja, iš senų laikų išsaugotų vėtrungių neturime, – apgailestauja V. Bliūdžius. Mat jos labai trapios, sudarytos iš smulkių detalių, be to, anksčiau drožtos iš lengvai apdirbamų, bet nepatvarių medžių – beržo, liepos.

Dvi seniausios vėtrungės, saugomos Šilutės Hugo Šojaus muziejuje ir Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centre, datuojamos 1936 m.

Po karo mariose beveik neliko ir senųjų burvalčių. Dalis jų sunaikinta, likusius plokščiadugnius laivus išstūmė modernesni motorlaiviai.

Kita vertus, ir prieškariu vėtrungės puošė ne vien laivų stebus – suklestėjus Juodkrantės kurortui, atvykstantys poilsiautojai mielai įsigydavo čia pat išdrožtą suvenyrą, primenantį nuostabųjį Kuršių nerijos kraštovaizdį, kurio neatsiejama dalis buvo ir žvejų laivai.

„Buvo vėtrungės, pradingo... ir vėl prisikėlė,“ – žemaitiškai taupiai tęsia istoriją V. Bliūdžius. Jų atgimimas prasidėjo po 1990-ųjų, kai į Neringą jau galėjo atvykti vokiečiai, prieš pusę amžiaus iš šio krašto iškeldinti ar priversti bėgti vietos gyventojai: „Jiems tai buvo ypač brangus namų priminimas. Dabar jau kita karta atvažiuoja, bet ir jiems vėtrungės svarbios“.

Vokietijoje po karo susibūrusioms memellanderių draugijoms vėtrungė buvo lyg tapatybės ženklas. Ten atsidūrę meistrai tęsė jų drožimo tradiciją, o 1965 m. ją vainikavo minėtojo H. Z. Vėdės knyga „Kuršių marių žvejų burvalčių vėtrungės: istorija, paskirtis, papročiai“ (Šilutės kultūrininkų iniciatyva, ši vertinga studija 2016 m. išleista ir lietuvių kalba).

Na, o V. Bliūdžius pirmąją vėtrungę išdrožė, kai restauravo Jūrų muziejuje saugomą 1935 m. pastatytą kurėną: „Laivui reikėjo vėtrungės, ir padarėme ją pagal seną pavyzdį“.

Dabar net 82 jo drožtos vėtrungės puošia Nidos krantinę.

Atkurtos pagal istorinius pavyzdžius ir iškeltos ant aukštų stiebų, jos primena, jog iki pat XX a. vidurio šioje pakrantėje rikiavosi Kuršių marių burvaltės – iš visų vietovių, su skirtingais jas žyminčiais ženklais.

Nors dabar vėtrungės drožiamos iš ąžuolo, kad būtų ilgaamžės, marių vėjai padaro savo – kasmet prieš žiemą jos sugrįžta į meistro dirbtuves, čia restauruojamos, perdažomos, kas keliolika metų pakeičiamos naujai išdrožtomis.

V. Bliūdžiaus dirbtuvėse kuriamos ne tik istorinių vėtrungių kopijos, bet ir autorinės kompozicijos su užsakovams simbolinę prasmę turinčiais ženklais ir originaliais dekoratyviniais elementais.

Puikus pavyzdys – ant dirbtuvės sienos kabančioje fotografijoje įamžinta valstybės vadovų popiežiui Pranciškui įteikta dovana – vėtrungė, papuošta Vilniaus arkikatedros bazilikos, šv. Onos bažnyčios, Kryžių kalno ir kt. siluetais.

Anot autoriaus, ir anksčiau kiekvienas meistras susikurdavo savo kompoziciją, o jam gražiausios vėtrungės „su ažūrų ažūrais“, nes taip gali parodyti meistriškumą.

XX a. Kuršių nerijos vėtrungių atgimimui daug nusipelnė Nidoje įsikūręs dailininkas Eduardas Jonušas, pats jas rinkęs ar atkūręs iš nuotraukų, atvirukų.

Dar 1970 m. 50-ies vėtrungių piešinius jis sudėjo į albumą „Neringos vėtrungės“, deja, jie publikuoti tik 2012 m. knygoje „Kuršių nerijos burvalčių vėtrungės“.

Po 1990-ųjų vėtrunges Lietuvoje ir svetur populiarino Juodkrantėje įsikūrusi „Vėtrungių galerija“ bei dalininkai Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas.

Ar lietuviai nori savo namus puošti šiuo pamario ženklu? V. Bliūdžius tuo neabejoja: „Vilniuje vėtrungių turbūt yra daugiau nei Neringoje. Juk ir gintaras, randamas ruoželyje prie Baltijos jūros, po visą pasaulį sklinda kaip Lietuvos auksas...“

Meistro giminėje – kelios dailidžių kartos, į vėtrungių kūrimą buvo įsitraukusi ir visa šeima. Paklaustas, ar bus kam pratęsti šio amato tradiciją, jis neslepia: laikai smarkiai pasikeitė ir vaikai, gyvenantys kitu ritmu, prie drožybos jau tikriausiai nebegrįš.

Bet kol kas Švėkšnos „Dailidžių dirbtuvės“ – viena iš vietų, kur galima ne tik užsisakyti vėtrungę ar atvykti pasižiūrėti, kaip ji gimsta, bet ir pačiam pasidaryti.

O moksleiviai gali stebėti ir laivo statymą: „Rengiame edukacijas su viltimi – o gal kuris nors užsikrės šituo virusu. Ar bent užaugęs ir pamatęs mūsų laivą, prisimins, kad ir jis čia vinį įkalė...“

Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamyba 2019 m. įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šios tradicijos saugotojai – aplink Kuršių marias gyvenančios vėtrungių meistrų šeimos, bendruomenės, kultūros, švietimo, verslo įstaigos.

Straipsnis parengtas įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“. Projektu siekiama didinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir skatinti įsitraukti į tradicijų puoselėjimą.

Straipsnių ciklą sudarys 12 straipsnių apie tradicijas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šiemet minint UNESCO nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos 20–metį, vis plačiau sklinda žinia apie unikalias mūsų šalyje puoselėjamas tradicijas.

Projektas „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“ yra 2021–2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės dalis. Jį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.

Tekstas Saulės Matulevičienės, nuotraukos Irmanto Gelūno

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder