Istorinės Klaipėdos turgavietės

Įdomu tai, jog Mėmelyje labai ilgai specialiai nuolatinei prekybai pritaikytos aikštės (tai būdinga Didžiosios Lietuvos miestams) nebuvo.

„Turgūs nuo XVI a. vykdavo pagrindinėje miesto gatvėje, kuri buvo platesnė nei kitos. XVII a. ji vadinta Bažnyčių gatve, vėliau – tiesiog turgumi, Ilguoju turgumi, galiausiai Turgaus gatve. Joje vykdavo ir metinės mugės, ir kassavaitiniai turgūs, kuriuose prekiauta daugiausiai maisto produktais“, - knygoje „Klaipėda. Architektūros gidas“ (2024 m.) rašė Klaipėdos universiteto istorikas prof. dr. Vasilijus Safronovas.

Manoma, jog gatvių tipo prekyvietės, vadinamieji ilgieji turgūs daugiausiai buvo paplitę šiaurinėje Prūsijos dalyje, ir tai paaiškintų Mėmelio išskirtinumą kitų dabartinės Lietuvos miestų atžvilgiu.

XIX a. pr. prekybinė erdvė Turgaus gatvėje išsiplėtė piliavietės link ir pradėta vadinti Naujuoju turgumi. 1860 m. ten pastatyta turgaus halė (neišliko), prie kurios (vandens pilna piliavietės fosa turėjo atšaką link dabartinio Dramos teatro naujojo priestato) atplukdyta šviežiomis žuvimis prekiauta tiesiai iš kuršvalčių. Pastaroji vieta pokariu užpilta ir virto Pilies gatvės atkarpa.

Prūsiškame Mėmelyje prekyvietėms buvo pritaikytos ne aikštės, o gatvės.

„Įkūrus Naująjį turgų, dabartinė Teatro aikštė atsidūrė tarp dviejų prekybviečių ir vėliau susiliejo su jomis, virto turgaviete. Taip XX a. pirmojoje pusėje Turgaus gatvė, Teatro aikštė, Naujasis turgus sudarė ilgą, nuo Jono bažnyčios iki pilies nutįsusią prekybvietę. Prekymečiais visą šią teritoriją užplūsdavo vežimai, būdos, atrakcionininkų ir šiaip pinigingų viliotojų palapinės“, - knygoje „Senoji Klaipėda“ (1994 m.) rašė architektūros istorikas Jonas Tatoris (1925-2004).

Dabartinė Turgaus aikštė seniau vadinosi Friedricho Turgaus aikšte ir buvo pirmoji Mėmelyje įrengta bei seniausia išlikusi aikštė.

„XVII a. pab. susiformavusi aikštė kelis šimtmečius buvo daugiafunkcė. Prekybinė jos paskirtis pirmąkart liudijima XVIII a. viduryje, tačiau iki pat XX a. vidurio prekyba tebuvo viena iš aikštės funkcijų. Aikštėje kelis kartus per metus rengti specializuoti turgūs, kuriuose prekiauta daugiausia stambiais galvijais.

Tačiau turgus ir ūkininkų bei amatininkų prekyba aikštėje tuo metu buvo proginis, o ne nuolatinis reiškinys. Tik 1948 m. perkėlus čia pagrindinę miesto turgavietę, prekybinė funkcija įsivyravo“, - detales atskleidė V. Safronovas.

Friedricho, Galvijų, Žąsų, Šieno, Žuvies, Bulvių, Naujasis turgūs...

Vokiečiai šią turgavietę vadino Friedricho, o lietuviai – Galvijų turgumi.

Be jau minėtų turgaviečių Klaipėdoje veikė ir daugiau specializuotų prekyviečių. Tiesiai iš laivų šviežių žuvų galėjai įsigyti Valgume - nebeišlikusiame žvejų uostelyje pamaryje, Bomelsvitėje. XIX a. užpylus kai kuriuos gynybinius pilies griovius, buvo atidarytas Šieno turgus. Į šią prekyvietę valstiečiai šieną (jį daugiausiai pirkdavo kopininkai), nendres gabendavo mariomis laiveliais arba sausumos keliu.

Dabartinės Liepų gatvės pradžioje nuo XVII a. veikė Žąsų turgus. „XIX a. pradžioje turgus panaikintas, o gatvė pailginta. Tačiau senosios prekybos tradicijos gatvės pradžioje gyvavo iki pat Antrojo pasaulinio karo. Pirmąją ir paskutiniąją prekymečio dieną čia vykdavo vadinamieji valstiečių turgūs: lietuvės moterys pardavinėjo verpalus, pačių austus drabužius, prijuostes“, - rašė J. Tatoris.