Projektas „Amatystė Mažojoje Lietuvoje“ tapo tiltu, sujungusiu skirtingas kartas: muziejinę ramybę saugančios tautodailininkės rankos susikibo su šiuolaikinio dizaino studentų idėjomis.
Apie tai, kaip senieji raštai persikėlė ant džemperių, movų ir šiuolaikinio jaunimo aksesuarų ir kaip gimė paroda „Adyvių dyvai“, šiuo metu eksponuojama Klaipėdos etnokultūros centre, kalbamės su šio projekto iniciatore, Klaipėdos etnokultūros centro Liaudies dailės studijos koordinatore Elena Matulioniene.
Nuo delmono prie pirštinės: regiono tapatybės paieškos
Kalbant apie Mažosios Lietuvos tautinį kostiumą ir tekstilės paveldą ilgą laiką daugiausiai dėmesio buvo skiriama delmonams - puošnioms, siuvinėtoms kišenėms, kurios yra neatsiejamas šio krašto simbolis, labiausiai išskiriantis Mažosios Lietuvos kostiumą iš kitų Lietuvos regionų.
E. Matulionienė pripažįsta, kad mezginiai vis likdavo antrame plane, tarsi savaime suprantama, bet neakcentuojama detalė.
"Liaudies mene, ypač tekstilėje, labai svarbus raštas ir spalva.
Todėl kertiniai projekto „Amatystė Mažojoje Lietuvoje“ akcentai - delmonų ir audimo galerijos. Delmonų galerijoje šalia tų siuvinėtų detalių galima atkreipti dėmesį, kad į kostiumą įeina ir megzti dirbiniai.
Juk mūsų žiemos tokios, kad reikia pirštinių. Prie Klaipėdos krašto vyriškos aprangos, prie trumpesnių kelnių, būdavo ir raštuotos kojinės ir, žinoma, šalikai," - pasakojo E. Matulionienė.
Pasak pašnekovės, impulsą atsigręžti į pirštines davė patys lankytojai. Matydami audimo galerijoje eksponuojamus audinius ir pavienius mezginius, žmonės pradėjo klausinėti: „Oi, kokios gražios, o kur galima pamatyti daugiau?“.
"Anksčiau akys neužkliūdavo už tokių smulkmenų. Tiesiog nepastebėdavau iš tų nuotraukų.
Tu matai daugiausiai tą, ko ieškai - atsirenki informaciją. O iš tos pačios ikonografinės medžiagos, konkretaus paveikslėlio, gali labai daug susirinkti skirtingų dalykų," - apie naują žvilgsnį į senuosius archyvus kalba pašnekovė.
Taip gimė mintis, kad reikia ne tik parodyti, bet ir patiems išmokti megzti tai, kas unikalu būtent šiam kraštui.
Klubo fenomenas: lietinga vasara buvo „dėkinga“
Taip Klaipėdos etnokultūros centre šalia dainų ir šokių klubų buvo įsteigtas Tradicinio mezgimo klubas.
„Šie klubai turi vieną esminę taisyklę - jie neįpareigoja. Čia žmonės renkasi ne “ruošti parodų„ ar “dalyvauti konkursuose„, o tiesiog pabūti laimingi darydami tai, kas jiems patinka“, - pažymi E. Matulionienė.
Anot pašnekovės, pirmasis susitikimas įvyko gegužės mėnesį, ir nors vasara tradiciškai laikoma „ne mezgimo sezonu“, šiemet gamta pakoregavo planus projekto naudai.
„Prasidėjo tas klubas pavasarį. Žinot, vasara atrodo kaip ir ne laikas megzti, bet kad buvo tokia lietinga, tai moterys rinkosi su džiaugsmu ir vis daugiau jų prisijungdavo,“ - pasakojo E. Matulionienė.
Etnokultūros centro atstovė pasidžiaugė, kad Klaipėdos mezgimo klubo dalyvių geografija ir socialinis pjūvis sugriovė bet kokius stereotipus apie tai, kas yra „mezgėja“.
"Tai ne tik Klaipėdos miesto ar rajono gyventojos. Į užsiėmimus atvyko moterų iš Gargždų, Palangos, o projekto bendruomenė nusidriekė net iki Pasvalio, Prienų, Kauno, Vilniaus, Kelmės bei Šiaulių rajonų.
Mezgėjų sąraše - 31 pavardė, o profesinė įvairovė stulbinama: pedagogės, teisininkės, inžinierės, fotografės, buhalterės, virėjos, grožio specialistės.
Tas klubas skleidžia tokią šviesą. Jame nėra konkurencijos, moterys viena kitą mokino specifinių technikų, dalijosi patirtimi," - bendruomenės atmosfera džiaugiasi koordinatorė. Ji pastebi, kad į mezgimo procesą įsitraukė tiek patyrusios tautodailininkės, tiek moterys, virbalus į rankas paėmusios pirmą kartą.
Šio margaspalvio būrio siela ir vedlė tapo pedagogė, profesionali mezgėja, tautodailininkė Irena Armonienė.
E. Matulionienė ją vadina tikru „perliuku“ ir „pirštinių karaliene“.
„Irenos aistra Mažosios Lietuvos mezginiams ir sukaupta patirtis tapo pamatu visam klubui. Ji vos ne visus raštus yra išmezgusi, visas pirštines, rekonstrukcijas padariusi. Irena sutiko dalintis savo patirtimi, o jos darbai jau net Japonijoje buvo eksponuoti,“ - pasakojo E. Matulionienė.
Mažosios Lietuvos pirštinių anatomija: kantrybės išbandymas
Kuo gi ypatingos Mažosios Lietuvos pirštinės, dėl kurių verta aukoti vasaros vakarus? E. Matulionienė išskyrė keletą esminių bruožų, kurie leidžia atpažinti lietuvininkių rankdarbius.
Pirmiausia - tai pirštuotos pirštinės, o ne kumštinės, kas jau savaime reikalauja didelio meistriškumo.
"Klaipėdos krašto pirštinės unikalios tuo, kad jos yra pirštuotos, smulkiai raštuotos, o delnų viršutinė dalis turi pastambintą vieną raštą - dažnai stilizuotą augalinį ornamentą ar žvaigždę.
Jos turi ir tuos vadinamus „sijonėlius“ - praplatintus riešelius, kurie būna skersai išmarginti, dryžuoti. Daug skirtingų spalvelių sudėta," - detales vardija specialistė.
Ypatingas dėmesys skiriamas riešui. E. Matulionienė pabrėžia vieną išskirtinę detalę - riešas dažnai užbaigiamas spalvota juostele su ornamentais, kuri primena siaurą austinę juostą.
„Tai atrodo lyg uždėta atskira juostelė ant dugno, o po juo vėl eina koks nors margumas. Dar yra įmezgama visokių kutų - ir nukirptų, ir kilpinių. Pamačius tokius kutus, iš karto gali identifikuoti, kad tai Mažosios Lietuvos mezginys,“ - sako ji.
Tačiau bene didžiausias iššūkis mezgėjoms, pasak E. Matulionienės, - siūlų storis ir spalvos.
„Norint atkurti autentišką vaizdą, tenka rinktis itin plonus siūlus ir virbalus (“adykles"). O spalvos? Čia Mažoji Lietuva vėl stebina. Šalia tradicinių tamsių derinių staiga sužiba ryškios, netikėtos spalvos.
Mėgstami kontrastai - juoda su žalia, mėlyna su juoda, greta jų išsiskiria aštri ciklameno spalva, kokia nors žaliai mėlyna ir ta tokia tarpinė, vadinamoji „vandens“ spalva.
Įmegzta visokių ryškesnių spalvelių. Tai labai primena delmonus - kai juos siuvinėja, irgi atrodo, kad spalvos tiesiog suskamba," - entuziastingai pasakojo E. Matulionienė.
Misija: sujungti tradiciją su mada
Projekto didžiausiu iššūkiu tapo uždavinys į klubą pritraukti jaunimą.
„Juk jaunimas dažniausiai nemoka nei siūti, nei megzti, nei tradicinių mezginių dėvėti. Kaip padaryti, kad etnografinis raštas taptų geidžiamu gatvės mados elementu?“ - dalijosi E. Matulionienė.
Įveikti iššūkį padėjo tai, kad į projektą įsitraukė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto studentai ir žinoma mados dizainerė, prekės ženklo „LT-Identity“ įkūrėja Jolanta Rimkutė, tapusi parodos kuratore. Jos tikslas buvo aiškus: naudojant susistemintą medžiagą, sukurti tai, kas būtų aktualu čia ir dabar.
„Pirmiausia reikėjo “išversti„ tuos raštus į suprantamą kalbą. VDA Klaipėdos fakulteto grafinio dizaino studentė Beatričė Arštikytė atliko milžinišką darbą - suskaitmenino senuosius pirštinių raštus. Tai leidžia mezgėjoms daryti tikslias rekonstrukcijas,“ - aiškina E. Matulionienė.
Tuomet estafetę perėmė VDA dizaino magistrantai - Vesta Rugilė Nausėdaitė ir Arnoldas Šliuževičius. Jų užduotis, pasak koordinatorės, buvo ištirti šiandieninę madą: "Ką nešioja paaugliai? Kas madinga? Juk galime bet ką numegzti, bet ar jaunimas tai nešios? Greičiausiai ne.
Studentai pasiūlė koncepcijas, kaip tradicinį raštą integruoti į šiuolaikinius siluetus: mažas kepurytes, movas, blauzdines, šalikus. Svarbiausia, kad šis procesas nebuvo tik formalus užduoties atlikimas", - E. Matulionienė džiaugėsi, kad studentai pajuto tikrą ryšį su paveldu.
„Adyvių dyvai“ - daugiau nei paroda
Šiuo metu Klaipėdos etnokultūros centre veikianti paroda „Adyvių dyvai“ tapo šio pusmečio darbo kulminacija. Pats pavadinimas užkoduoja regioninę specifiką: „adyvės“ - tai mezgėjos, „adyti“ šio krašto tarmėje reiškia megzti, o „adyklės“ - virbalai.
E. Matulionienė pabrėžia, kad parodoje lankytojai mato ne tik rezultatą, bet ir procesą. Viena linija - tai atkurtos, autentiškos Mažosios Lietuvos pirštinės. Kita - tai autorinio dizaino mezginiai, įkvėpti tų pačių raštų, bet jau kalbantys šiuolaikine mados kalba.
Neišgydoma mezgimo liga
Nors paroda turi savo atidarymą ir uždarymą, projektas „Amatystė Mažojoje Lietuvoje“ pasėjo sėklą, kuri, panašu, augs toliau.
Mezgimo klubas tapo gyvu organizmu - moterys planuoja rinktis ir toliau, po Užgavėnių, tęsti pradėtus darbus.
„Jau kaip mes ir supratome po parodos atidarymo, kad tas klubas gyvuos. Kas jau susirgo mezgimo liga, tai nebeišgyja. Vis mezga ar vieną, ar kitą dalyką,“ - juokiasi E. Matulionienė.
Jau per parodos atidarymą pasigirdo klausimų: „Kur tai galima įsigyti?“ Nors Etnokultūros centras nėra parduotuvė ir masine gamyba neužsiima, E. Matulionienė mato didelę perspektyvą. Tai yra ženklas, kad poreikis unikaliam rankų darbo gaminiui su istorija yra didžiulis.
„Per atidarymą jau atsirado trys žmonės, kurie norėjo to paties rankdarbio. Na, tai tiesiog suvedėme su autoriais, sakome “prašom, štai jums užsakymai". Jaunimas turi progos pradėti tai, kas jiems patinka. Mes esame tik tarpininkai, kad tie gražūs daiktai būtų matomi mūsų gyvenime, gatvėse, šventėse.
Suskaitmeninti Mažosios Lietuvos mezginių raštai taip pat niekur nedings. Parengti lankstinukai su schemomis bus prieinami lankytojams, tad kiekvienas, užsukęs į Etnokultūros centrą, galės pasiimti dalelę Mažosios Lietuvos ir pabandyti ją „išadyti“ pats", - pažymėjo E. Matulionienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą