Kęstutis Meškys: „Ne tik gyventi, bet išgyventi, pergyventi, pajusti ir suprasti. Man tai yra gyvenimo prasmė“

„Laimingas tas žmogus, kuris laikosi dešimt Dievo įsakymų ir myli savo darbą. Ši laimės formulė veda į harmoniją su pasauliu ir visata“, - sako kultūrologas, lektorius, rašytojas, žurnalistas, prodiuseris Kęstutis Meškys. Neseniai tyliai ir ramiai atšventęs 75-erių metų sukaktį, tačiau bičiulių „prispaustas“ spalio 27-ąją 18 val. „Kultūros fabriko“ kino salėje K. Meškys rengia savo kūrybinį vakarą.

Kūrybinė K. Meškio veikla apima labai platų spektrą nuo žurnalistinių ir akademinių straipsnių, knygų iki filmų, TV programų prodiusavimo ir kūrimo, kultūros projektų, festivalių organizavimo, akademinio darbo. Jis yra VšĮ „Medijų uostas“, kino klubo „8 ½“ vadovas, festivalio „Go debut“ organizatorius.

Tikriausiai nesuklysiu teigdama, kad didžiausia jūsų gyvenimo meilė - kinas? Kodėl?

Nuo mažens mano gyvenime labai reiškėsi žurnalistinis pradas - sužinoti tai, ko niekas kitas nežino. Man nėra svarbūs faktai, datos. Visa tai yra internete. Man svarbu suvokti procesus, kaip „sukasi“ pasaulis. Tai, beje, ir atvedė savo laiku mane į semiotikos mokslo studijas. O kinas ir yra toks kaitos pasaulio įprasminimas. To aš siekiau visą gyvenimą - ne tik gyventi, bet išgyventi, pergyventi, pajusti ir suprasti. Man tai yra gyvenimo prasmė.

Dar vienas svarbus dalykas, kurį duoda kinas, - laiko pojūtis. Per vieną vakarą, per kelias valandas, žiūrėdamas filmą, gali keliauti laike ir erdvėje, suvokti, savo laikinumą. Kinas atvėrė žmonėms montažinį mąstymą. Jeigu nebūtų kino - nebūtų kompiuterių.

Kinas turėjo ne mažesnę įtaką civilizacijos vystymuisi negu raštas. Tik klausimas, į kurią pusę: geresnę ar blogesnę.

Kinas, kaip visi menai, niekur nedings. Kalbu apie klasikinį kiną, nes kompiuterio monitoriams tuoj visi jaus alergiją. Manau, kad pandemija mus sugrąžins į kino, į teatrų sales.

Žmogui reikia žmogaus, bendravimo. Žiūrėti filmą pritemdytoje kino teatro salėje, kartu su kitais žmonėmis išgyventi emocijas ne tas pats, kas namuose. Kino salėje ir juokiamės garsiau, ir ašarą nubraukiame dažniau.

Kokį filmą ar kelis filmus, padariusius stipriausią poveikį jums, galėtumėte išskirti, rekomenduoti?

Tie filmai keitėsi. Buvo jaunystės etapas, kai man patiko „Nuotykių ieškotojai“ su aktoriais Alainu Delonu, Lino Ventura. Šis filmas atspindi mano filosofiją, kad gyvenimas yra kaip nuotykis, kurį priimi ir pergyveni.

Dabar galėčiau išskirti Paolo Sorrentino filmą „Jaunystė“. Jis, mano nuomone, neša žinią apie svarbius egzistencinius dalykus.

Gilų pėdsaką paliko meksikiečio režisieriaus Alejandro Gonzalezo Inarrito filmas „Žmogus Paukštis“ apie menininką, apie kūrybos procesą, apie tai, kaip menas gimsta, kai žmogus balansuoja ties beprotybės riba.

Aš pats tai esu pajutęs, išgyvenęs. Kartą, kurdamas eilėraštį, niekaip negalėjau atrasti tinkamo žodžio. Taip įkritau į tai, kad tris keturias paras negalėjau užmigti, jaučiausi tarsi būčiau atsidūręs ant bedugnės krašto.

Labai to išsigandau. Visą gyvenimą labai troškau to kūrybos proceso, tačiau beprotybės bijojau. Gal todėl nieko įstabaus nesukūriau, nes tikri dalykai kuriami ant beprotybės ribos.

Kaip nesukūrėte, o knygos, filmai ir vaizdo siužetai... Minėdamas jubiliejinę sukaktį kartu su režisiere Inesa Kurklietyte pristatėte filmą „Anikės meilė“. Esate šio filmo idėjos autorius, prodiuseris. Kuo jums asmeniškai brangi Anikė, kaip gimė filmo idėja?

Viskas prasidėjo nuo „Anikės“ paminklo atstatymo. Aš tuo metu dirbau Klaipėdos televizijoje. Sukūrėme aštuonias laidas, kurios turėtų įeiti į miesto istoriją, nes daug įdomių dalykų jose užfiksuota Sąjūdžio metais.

Jau tada, filmuodamas „Anikės“ atstatymo momentą, pajutau, kad Klaipėda atgavo savo dvasią, tapo gyva.

Jai buvo sugrąžinta jos legenda, istorinis tęstinumas. Anikė brangi visiems klaipėdiečiams, ji yra šio krašto kultūros simbolis, kuris vienija mus, o ne skaldo, nors ji - net ne lietuvė.

O juk Sąjūdžio laiku mieste buvo pastatyta ir daugiau naujų paminklų, nacionalinių aikščių, tačiau jos neturi tos traukos, kokią turi Teatro aikštė.

Į ją, prie Anikės, ateina visi: jaunuoliai į pasimatymą, vestuvininkai ir vaikai, turistai ir benamiai... Anikė išreiškia meilės jausmą, kuris yra stipriausias, dėl kurio šis pasaulis sukasi. Nebūtų meilės - nebūtų čia nei manęs, nei tavęs.

Nors aš čia gimęs, tačiau mano meilė Klaipėdai gimė kartu su Anikės sugrįžimu. Man buvo įdomu, kaip mes per Anikę, žmonės, suvažiavę į Klaipėdą, pamilo šį miestą ir jis jiems tapo savas.

Anikė Klaipėdai sugrąžino jos legendą, istorinį tęstinumą. oo Todėl ji, net ne lietuvė, bet brangi visiems klaipėdiečiams, nes ji yra šio krašto kultūros simbolis, kuris vienija mus, o ne skaldo”, – sako Kęstutis Meškys. Per filmo „Anikės meilė” pristatymą K. Meškys ir I. Kurklietytė.

Aš čia netoli gyvenau ir dažnai eidavau į Anikės aikštę pasiėmęs kamerą. Kartais profesionalią, kartais neprofesionalią, paskutiniu metu - su telefonu. Filmuodavau viską, kas čia vykdavo. O vykdavo kariniai paradai, savanorių priesaika, džiazo festivaliai, koncertai, kartais aikštė tuščia būdavo. Man buvo įdomu, kaip gimė žmonių, kurie suvažiavę į Klaipėdą, meilė šiam miestui.

Man atrodo, kad tos klaipėdiečių meilės miestui išraiška yra Mėlynoji vakarienė, kurioje Anikė yra sava, kaip artimas svečias, kurį kviečiamės ne į svetainę, o į virtuvę, kur vakarieniaujame.

Filmuotos medžiagos yra 60 valandų. Į filmą pateko labai nedidelė dalis. Tačiau labai džiaugiuosi, kad šiuo projektu pasibaigė mano ne vienerių metų kūrybinis etapas. Tad man šis filmas yra etapinis. Tai mano duoklė Klaipėdai. Norėjau, kad jis gimtų, kad mano dūšia būtų rami.

Filmas „Anikės meilės istorija“ kalba daugiau apie Anikės ir Dacho meilę. Aš dar norėčiau padaryti kitą filmą apie miestiečių meilę. Filmavau ne tik Teatro aikštę Klaipėdoje. Visur, kur važiuoju, aš filmuoju pagrindines miesto aikštes, nes jos atspindi miesto dvasią.

Sakote, kad meilė Klaipėdai gimė tik su Anikės sugrįžimu. Tada ir pats sugrįžote į gimtinę po ilgo periodo, praleisto Sankt Peterburge. Ką jums davė tas laikmetis svetur?

Vienoje iš savo knygų esu pasivadinęs pirmuoju kultūros emigrantu, intelektualiniu bastūnu. Mano vaikystės Klaipėda buvo baisus pokarinis miestas, kultūros griuvėsiai. Kartą su bendraklasiais išvažiavome į ekskursiją į Sankt Peterburgą. Tada aš šiuo miestu susižavėjau.

Jau mokykloje mane traukė menas, kultūra. Žurnalistas esu nuo 8 klasės. Tada mano pirmąjį straipsnį išspausdino „Literatūra ir menas“. Rašiau ir poeziją, įvairius tekstus, tad svajojau apie scenaristo specialybę Sankt Peterburgo kinematografijos institute. Tačiau paaiškėjo, kad į ją priimdavo tik tuos jaunuolius, kurie jau sukaupė bent poros metų darbo stažą, o aš jo neturėjau.

Mokyklą baigę jaunuoliai buvo kviečiami atlikti tarnybą sovietinėje kariuomenėje. Tarnauti būtų tekę trejus metus, o iš techninių institutų į kariuomenę jaunuolių nekviesdavo. Pagalvojau, kad geriau jau baigsiu institutą nei gaišiu laiką kariuomenėje ir pasirinkau studijas Sankt Peterburgo politechnikos institute. Baigiau tuo metu naują specialybę - informacinių sistemų ir prietaisų. Iš tiesų tai buvo pirmoji specialybė, susijusi su kompiuteriais.

Sankt Peterburgas buvo pakankamai atviras miestas, jame aš įkvėpiau vakarietiško oro. Jame būdavo daug užsieniečių. Aš pats studijavau su jaunuoliais iš Kenijos, Nigerijos, Indonezijos, Vokietijos. Studijas pabaigęs vėl norėjau stoti į Kino institutą, tačiau kaip tik tuo metu išėjo toks absurdiškas įstatymas, neleidžiantis baigus vieną specialybę studijuoti kitą.

Įsidarbinau televizijoje, tapau techninės laboratorijos vadovu. Ten dirbdamas įėjau į istoriją kaip išradėjas. Mano darbo laiku į Sovietų Sąjungą atvažiavo JAV prezidentas Ričardas Niksonas. Visos tuometinės pasaulio televizijos norėjo tiesiogiai iš Sankt Peterburgo transliuoti tą kelionę, o techninių galimybių tai daryti nebuvo. Reikėjo prietaiso, kuris galėtų perduoti signalą. Aš tokį prietaisą sukūriau. Gavau net nemažą premiją už tai.

Labai trumpai teko dirbti Sankt Peterburgo universiteto Mokslo skyriaus laboratorijoje. Vėliau sužinojau, kad joje buvo kuriamos kosminės technologijos, todėl labai greitai pajutau, kad man ten ne vieta vien todėl, kad esu lietuvis, kad turėjau giminių užsienyje, su kuriais palaikiau ryšius.

Tada bičiuliai pakvietė į Kino studiją dirbti kino projektų direktoriumi, prodiuseriu. Atsivėrė kūrybinės galimybės kurti autorines TV laidas. Supratau, kad apie politiką nieko kurti negalėsiu, tad pasirinkau neutralią ir man artimą meno, kultūros temą ir kūriau autorines laidas apie Lietuvos ir kitų Baltijos šalių žinomus menininkus: apie M. K. Čiurlionį, J. Miltinį, R. Vilkončių, V. Kernagį, D. Banionį, G. Jautakaitę, L. Vaikulę ir kt. Tos laidos man padėjo puoselėti ryšį su Lietuva ir plėtoti ryšius su kultūros ir meno žmonėmis.

Niekur neišvažiuodamas iš miesto, susitikdavau su žinomais kultūros žmonėmis, mačiau garsiausių pasaulio menininkų originalius kūrinius. Man būdavo gaila Lietuvos menotyrininkų, kurie rašydavo apie meną, susipažinę su juo tik iš albumų.

Kuri Ermitažo salė buvo jūsų?

Pjero Ogiusto Renuaro. Esu šio dailininko fanas. Visur, kur tik keliauju, pirmiausia ieškau, ar muziejuje, galerijoje bus Renuaro kūrinių. Esu net sudaręs sąrašą, ką mačiau. Turiu tikslą pamatyti visus jo originalius kūrinius. Mano namuose kabo Renuaro paveikslo kopija.

Man atrodo, kad tik žiūrėdamas į originalą, gali pajusti, kas jame užkoduota autoriaus, pajusti jo laikmečio dvasią. Žinoma, ne visada lengva iš karto atrasti, suprasti, pajausti menininko individualius kodus, tačiau meną nuo nemeno labai lengva atskirti.

Chaosas nekuria prasmių, reikšmių, ženklų.

Turtingas kultūrinis gyvenimas buvo man didžiausia Sankt Peterburgo dovana ir mokykla. Todėl ir dabar savo studentams, kurie nori važiuoti į užsienį, visada sakau, kad važiuotų, keliautų, pažintų pasaulį ir paskui būtinai grįžtų. Nes, sėdėdamas vienoje vietoje kaip baloje, tik užsikonservuosi ir nieko nesukursi.

Pandemija visus izoliavo. Ne tik keliauti, iš namų ilgai išeiti negalėjome.

Manau, kad tai natūralus procesas, kurį reguliuoja pati gamta. Viduramžiais visuomenė buvo intravertiška ir sukaupė dvasinį potencialą, kuris sužydėjo Renesanso formose, jausmuose, mene. Dabartinė visuomenė yra ekstravertiška, orientuota į išorinius dalykus. Todėl klesi instagramas, paveiksliukai, reklamos, net dviejų valandų filmo žmonės nebenori žiūrėti.

Tai nieko baisaus, bet atrodo, kad atėjo laikas pokyčiams. Gamta yra gyvas sutvėrimas, ir žmogus yra jos dalis. Gamta mus verčia tapti intravertais.

Pasaulinė pandemija uždarė mus namuose, kad pasikrautume dvasinės energijos.

Jeigu tai neįvyks, ir mes toliau eisime į virtualią visuomenę, tai nupjausime šaką, ant kurios sėdime. Išėję į virtualią erdvę, kaip pradurtas bedvasis balionas sunyksime, ir mūsų neliks.

Laimei, matau, kad žmonės atsigręžia į gamtą ir natūralumą. Niekada anksčiau Palangos parke nebūdavo tiek žmonių, kiek jų būna dabar. Ir aš pats labai džiaugiuosi, kad grįžęs iš Sankt Peterburgo kažkada pasirinkau ne Vilnių ir karjerą, o jūrą ir Klaipėdą, Palangą.

Į gimtinę grįžote prasidėjus Sąjūdžiui. Kaip jautėtės, ką atradote?

Kai Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis, mane tai labai paveikė psichologiškai. Vieną dieną pajutau, kad nebegaliu daugiau kalbėti rusiškai. Nenoriu. Supratau, kad atėjo laikas grįžti.

Kai grįžau į Klaipėdą, buvo šeima, darbas (dirbau kino teatre „Kapitolijus“), tačiau man labai trūko tos terpės, žmonių, su kuriais būtų galima prasmingai padiskutuoti. Įkūriau klubą, kuriame rinkdavosi verslininkai ir menininkai. Man atrodė labai svarbu suvesti šias žmonių grupes, nes verslininkams dažnai trūksta kultūros, o menininkams - verslumo ir pinigų. Ten, „Kapitolijuje“, šalia kino atsirado pirmasis internetas, mobilusis telefonas. Tai buvo to pereinamojo laikmečio kultūros fabrikas.

Verslininkai net neprašomi rėmė mano idėjas, kultūrinius projektus, koncertus. Aš ir studentams sakau, kad negalvotų apie pinigus, nes pinigai ateina, kai darai tai, kas patinka, ką myli.

Kai darai tai, kas patinka, darai tai gerai ir žmonės tai vertina, nebūtina galvoti apie aukštas materijas.

Laimingas tas žmogus, kuris laikosi dešimt Dievo įsakymų ir myli savo darbą. Tokia laimės formulė. Jos laikydamasis atrandi harmoniją su pasauliu, su kosmosu.

Su kokiais lūkesčiais, viltimi žvelgiate į ateitį?

Kultūra ir menas, manau, yra vienintelis būdas išbristi iš pasaulinės krizės, nes kultūra yra harmonija su savimi, kitais ir su gamta. Pasaulis yra yra daug gilesnis ir prasmingesnis nei mūsų išgyvenimo poreikiai ar žinios. Pasaulis keičiasi, iš žinių visuomenės pereina į tikėjimo ir pasitikėjimo visuomenę. Todėl pastaruoju metu atsirado tiek daug sąmokslo teorijų, melagienų, nes žmonės nemąsto, jie arba tiki, pasitiki tuo arba - ne. Pajauta mūsų civilizacijoje man atrodo yra svarbesnė už supratimą. Pajauta - tai ir protas, ir emocijos ir dvasinis kontekstas. Kuo šis kapitalas didesnis - tuo pajauta tobulesnė, ji tampa intuicija. Intuicija dabar tampa svarbiausia gyvenime.

Mokslo ateitis - tapti menu, nes mokslo pasaulyje dabar yra toks didelis informacijos srautas, kad skaitmeninėmis formalizuotomis sistemomis žmogus jau negali jo apdoroti. Tik meno forma, vaizdinys gali išreikšti visumą, idėją ir sugrąžinti žmogui pusiausvyrą, sistemą, kad jis suprastų savo vietą po Saule.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder