Klaipėda prieš 100 metų (2)

Atsivertus 1924 m. rugsėjo 27 d. „Klaipėdos žinias“ matyti, kad per šimtmetį niekas nepasikeitė. Ir tada, ir dabar aktuali mažų mokytojų atlyginimų problema.

Tiesa, tada Klaipėdos krašto mokytojų algos dydis buvo svarbus, siekiant juos išlaikyti Lietuvoje, nes Prūsija siūlė geresnes sąlygas.

"Klaipėdos sutartis Seimo jau priimta, bereikia ją vykdyti gyveniman. Bet dar nematyti, kad nuoširdžiai būtų rengiamasi jį vykdinti. O kai kas jau ima veikti iš savęs. Turiu omenyje valdininkų optavimo klausimą.

Einant Vyr. Lietuvos Įgaliotinio pareiškimu spaudai, optacijos laikotarpis jau veikia, ir 1925 m. sausio mėn. 30 d. terminas optuoti valdininkams baigiasi. Iki tos dienos jiems reikės pasiryžti, ar likti Klaipėdos krašte ir priimti Lietuvos pilietybę, ar eiti Vokietijon.

Bet daugumai valdininkų pasiryžimas likti Lietuvos piliečiu yra tolygus išsižadėjimui visų tų teisių, kurios jiems iki šiol buvo užtikrintos Prūsuose.

Ypač mokyklų srityje yra daug Prūsų skolintų valdininkų - mokytojų.

Sunku bus jiems nuspręsti, ar likti, ar eiti. Žinoma, yra ir tokių gaivalų, kurie niekuomet nesutiks dirbti mūsų krašto naudai. 

Bet nemažai yra ir tokių, kurie mielu noru sutiktų pasilikti krašte, išmokti valstybinės kalbos ir vykdyti valdžios įsakymus, jei tik Klaipėdos kraštas jiems bent tą patį duos, ką duoda jiems Prūsai. Šiandien jie čia to negauna. 

Algos atžvilgiu stovi žymiai blogiau, nekaip kad Prūsuose būtų“, - rašoma M. Šlažo pasirašytame straipsnyje “Klaipėdos krašto mokytojų padėtis".

Pateikiama ir lentelė, iš kurios matyti, kad Klaipėdos krašte mokytojų algos buvo nuo 308 iki 820 litų, o Prūsuose nuo 468 iki 1282 litų.

Publikacijoje akcentuojama, kad mokytojai yra ir auklėtojai. „Jei svetimos valstybės piliečiai turės auklėti mūsų jaunuomenę - tai ji ir paims tos svetimos valstybės dvasią: jie simpatizuos visam tam, kas tos valstybės yra, ir niekins viską, kas pačių“, - rašoma straipsnyje.

Iškeliama problema, kad Klaipėdos krašte negali dirbti iš Didžiosios Lietuvos atsiųsti mokytojai, nes

"1. Katalikas mokytojas Klaipėdos krašte liaudies mokykloje mokytojauti negali, kadangi mūsų mokykloje kapelionai nežinomi ir tikyba dėstoma mokytojų.

2. Ar Lietuvos Švietimo ministerija turi tiek mokytojų evangelikų, kad galėtų atsiųsti Klaipėdos kraštan? Gal atsirastų tiek „daraktorių“, bet mokytojų tai jau tikrai ne.

3. Leiskime, kad ir tiek atsirastų, bet, esant tokiam suerzintam liaudies ūpui, toks iš „Žemaiten“ atėjęs mokytojas neilgai naujoje vietoje tepabūtų".

Žvejų vargai

Aprašyti tame pačiame laikraštyje ir žvejų vargai po praūžusių audrų.

"Didžiosios audros, kurios pastaruoju laiku prie mūsų siautė, yra jau be to gana sunkiai vargstantiems žvejams daug nelaimės pridariusios.

Tūli žvejai po audros išėjo pakrančiais savo tinklų ieškoti, ten ir dalis rado, vienok tai jau netinka žvejybai. Mažesnioji dalis žvejų stengia naujus tinklus įsitiekti ir ungurių žvejyba tokiu būdu pirm laiko pasibaigė.

Bet ir ant žemės pusės gyvenantiems žvejams per audrą daug nelaimės pasidarė. Nėgių ar devynakių žvejyba ligšiol tik menk naudos davė, norint rugsėjo mėnuo esąs geriausias mėnuo.

Užmarių gyventojai, kurie vėliau kartais per tūlus mėnesius nuo tvirtžemio atskirti, dabar priversti, kas žiemai reikalinga nusipirkti.

Tūli biedningi žvejai negalės nė kas reikalingiausia nusipirkti, kadangi dabarnykščioji žvejyba ne tiek duoda, kad iš jos dar ką atgal dėti galėtų. Keli žvejai iš tos priežasties jau žvejybą ant gembės pakabino ir ant žemininkų arba mieste darbo ieško, idant save ir šeimyną kitu būdu išlaikytų."

Smarkūs dviratininkai

Konfliktas tarp dviratininkų ir kitų eismo dalyvių taip pat buvo jau ir prieš šimtą metų.

„Nebojant dviratininkų taisyklių tūli dviratininkai gatvėmis ūžia it velnią vydami. Kaip štai ketvirtadienio vakarą vienas Liepojaus gatve smarkiai važiuojantis dviratininkas beveik įvažiavo į vieną automobilį. 

Jei ne šoferio sumaningumas, tai automobilis būtų dviratininką pervažiavęs. Bet dviratininkas, išsigelbėjęs šiaip taip iš tos nelaimės, pakliuvo į kitą. 

Vienas kitas dviratininkas, taipgi smarkaudamas, užvažiavo jam ant nugaros ir sulaužė dviratį bei suplėšė rūbus.“