Klaipėda prieš 100 metų (8)
Amerikos prezidento rinkimai
Prieš šimtmetį, taip pat lapkritį, viena iš svarbiausių pasaulio aktualijų buvo Amerikos prezidento rinkimai. Štai ką apie juos tada rašė 1924 m. lapkričio 11 d. „Klaipėdos žiniose“.
"Kaip jau žinoma Amerikos prezidentu išrinktas dar kartą buvęs prezidentas Coolidge. Buvo trys kandidatai: Coolidge - respublikonų partijos kandidatas, Davis - demokratų, La Follette, naujai pasirodžiusios, progresistų partijos.
...Europa labiau pageidavo matyti Amerikos prezidentu Coolidg'ą negu Davis ar La Follette. Amerikos prezidentas turėdamas daug reikšmės užsienio politikoj, gali nuspręsti, ar Amerikai kištis į Europos reikalus, ar pasilikti nuošaliai.
Šiandien Europa užinteresuota, kiek Amerika parodys savo aktyvumo gyvuose ir opiuose Europos reikaluose, kokią dalį ji įneš Tautų Sąjungon, kiek ji prisidės prie ekonominio senojo pasaulio atstovavimo?
Coolidge pats savimi, savo įtekme pritaria Amerikos bendradarbiavimui dėl Europos ekonominio atstatymo, dėl taikos problemų išsprendimo.
Coolidge užsienio politikos programa numato šiuos svarbius punktus: 1. paskatinti tarptautinio arbitražo teismo idėją, 2. nusiginklavimo klausimas, 3. neatsisakyti nuo Alijantų skolų Amerikai, 4. remti Vokietijos atstatymą, 5. kištis į Europos reikalus tik tuomet, kuomet bus liečiami Amerikos interesai.
Coolidge nėra labai koks pasižymėjęs valstybės vyras, bet dėl to yra tikras „Janke“ dėl savo paprasto gyvenimo būdo, šaltas, svarstantis, neįspūdingas ir galįs pasigirti užlaikęs pirmutinę anglų kultūrą dar naujųjų anglų valstybių atneštą."
Vaistinė ir ampulų laboratorija
Klaipėdietiška 1924 lapkričio 11-osios aktualija buvo - atidaryta provizoriaus Mažono centralinė vaistinė Liepojos gatvėje.
Pranešama, kad "vaistinė turi 7 skyrius: oficina su receptūros stalais, vaistinės biuras, analizų kabinetas, materialinė arba sandėlis, laboratorija, mokykla ir vaistų rūsys.
Provizorius Mažonas yra specialistas ampuloms gaminti. Jau Lietuvos turėjo įsisteigęs ampulų laboratoriją, kurią perkėlė Klaipėdon. Tai dar viena pramonės sritis, pradėta Lietuvpoj, kuri sulaikys nemaža litų pačiame krašte, kadangi moderniškoj medicinos praktikoj injekcija po odos darosi vis labiau vartojama.
Draudimas platinti pramanus
Dar viena aktualija, paviešinta „Klaipėdos žiniose“ 1924 m. lapkričio 12 d., buvo, kad "Gubernatorius ir Krašto Direktorija išleido parėdymą, kuriuo draudžiama viešai tvirtinta ar platinti pramanytas arba iškraipytas žinias, kad tuo kenktų Valstybės įstaigoms arba niekintų vyriausybės veikimą.
Tas parėdymas lygiai liečia spaudą. Nusikaltimai prieš šį parėdymą baudžiami Direktorijos prezidento be apeliacijos teisės.
Visi trys didvokiškieji Klaipėdos krašto laikraščiai „Memel Dampfboot“, „Memel Volkstimme“ ir „Memel Rundschau“ 1924 m. lapkričio 11 d. į parėdymą sureagavo sieksninėmis raidėmis paskelbdami protestą.
Esą šis parėdymas, einant Klaipėdos krašto teisėmis ir pobaudos parėdymais esąs neteisėtas ir be vertės."
Skirgaila Klaipėdoje
Šiuolaikinis dramos teatras dažnai koneveikiamas dėl to, kad scenoje vien baisybes rodo, kad aktoriai rėkia ir isterikuoja.
Regis, prieš 100 metų buvo taip pat. Tuo galima įsitikinti skaitant 1924 m. lapkričio 16-osios „Klaipėdos žiniose“ pasirodžiusią griežtą recenziją „Skirgaila Klaipėdoje“ iš Kauno atvežtam Valstybės dramos teatro spektakliui „Skirgaila“.
Spektaklio režisierius buvo Borisas Dauguvietis, pagrindinius vaidmenis atliko Petras Kubertavičius ir Ona Rymaitė.
"Tai jau antros šiems metams mūsų Valstybės dramos teatro Klaipėdoj gastrolės. Laukta besulaukta! Kaip mes išsiilgstame savojo meno, lai bus įrodymu vėl tasai faktas, kad teatras svečių lūžte lūžo. Visa Klaipėdos lietuvių grietinė, ištisi transportai iš kaimyninių Kretingos ir Palangos.
Žiaurus Skirgaila, iš kaulo ir kraujo lietuvis, lygiai kaip Vytautas norėjęs ir troškęs Lietuvai laisvės ir galybės, bet nemokėjęs jos siekti ir dėl to per anksti dvasioj palūžęs ir dėl savo aistringo temperamento pasidaręs Lietuvos „Jonu baisiuoju“. Taip bent autoriaus ir režisierio norėta.
Visa 12 paveikslų tai ištisa grandinė žiaurių nuožmumų ir purtinančių scenų. Baisūs vaizdai: klastos, įtarimai, užmušimai, bažnyčios sambrėkšmio šviesa su juodu baisiu katafalku, negyvomis kaukolėmis, žmogus grabe, gyvo žmogaus gulimas į grabą, vaško žvakių smilkimas ir kvapas, paplūdęs visame teatre, galop gyvo žmogaus karste pakasimas, moterų ant kapo žudymas...
Kokia idėja tos dramos - kitas reikalas. Tiesa, tokį dalyką vaidinti reikia ne tik sumanumo, bet ir gana pilietinės drąsos! Vaidilos atliko tą nelengvą uždavinį su tikru pasiryžimu.
Bet mes klaipėdiškiai, nors namiškių padorumas verčia su svečiais elgtis mandagiai, priversti esame pasakyti mūsų įspūdį iš kitos pusės. Su tokiais šedevrais geriau būtų buvę pas mus nesirodyti.
Lietuvos kunigaikštis padarytas stačiai degeneratu, bajorai - šiaudų pėdai, baltgudiški arba didžrusių mužikai.
Vienas šviesuolys - tai kryžiuočių karžygis Kelteris, pilnas idealizmo, skaistaus romantizmo išskirtas šiame žiaurybių ir nesąmonių konglomerate lyg šviečianti žvaigždė! Jei kauniškiai norėjo kryžiuočius gerbti - tai jų reikalas.
Mūsiškiai tik galėjo grįždami iš teatro juokauti ne be kartumo: tai, ką, kaip vokietys vylioja lietuvaites...
Žodžiu, mūsų „kulturbundas“ už šį pastatymą V. Dr. Teatrui paskirtų savotišką Nobelio premiją!"
Rašyti komentarą