Klaipėda prieš 100 metų: Borusijos sijonas (85)

Nenuostabu, kad ir Klaipėdos spaudoje, mūsų stebimame laikraštyje „Klaipėdos žinios“, visi pagrindiniai straipsniai buvo skirti būtent šioms aktualijoms iš Kauno. Tiesa, - perleistomis per klaipėdietišką „filtrą“.

Laukė vieno - atėjo kitas, nors ir geresnis už išėjusį

Antai vertindamos dr. Kazio Griniaus išrinkimą Lietuvos Respublikos prezidentu vietoje iki tol šias pareigas ėjusio Aleksandro Stulginskio, „Klaipėdos žinios“ 1926 metų birželio 9 dienos numeryje rašė: „Niekam ne paslaptis, kad didi Lietuvos ir Klaipėdos krašto visuomenės dalis laukė išrinksiant naujuoju Resp. Prezidentu buv. Valst. Prezidentą p. Smetoną <...>. Bet paskutiniausios derybos kiton kryptin nuėjo ir naujuoju Respublikos Prezidentu išrinktas kitas, taipogi vienas žymiausių Lietuvių tautos darbuotojų, d-ras Kazys Grinius <...>. 

Dabar jį visa Tauta pašaukė į aukščiausią valstybėje vietą ir visa Lietuva jo išrinkimą sutiks nuoširdžiu prielankumu. Nėra ir Klaipėdos krašte skirtingų nuomonių apie Prezidentą Grinių. Tiems simpatijos pareiškimams, kurių jis susilaukė iš visų Lietuvos kampų ir nuo viso pasaulio lietuvių, prisideda ir visi klaipėdiškiai <...>. Buvęs Respublikos Prezidentas p. Stulginskas, pastatytas ir palaikytas krikšč. demokratų bloko, pasitraukia drauge su to bloko žlugimu. Reikia pasakyti, kad plačioji Lietuvos visuomenė labai mažai tegirdėdavo apie savo Prezidentą. P. Stulginskas, rasi, ir geros valios žmogus, bet jį mažai kas tepažino, tematė, tegirdėjo. Nei maž nebuvo populiarus.“

Ne itin palankiai apie Aleksandrą Stulginskį atsiliepęs laikraščio žurnalistas dar nežinojo, kad vos po kelių mėnesių antrasis šalies prezidentas atsikels gyventi į Klaipėdos pašonėje esantį Jokūbavą, kur tais pačiais metais įsigijo po žemės reformos išparceliuoto Jokūbavo dvaro sodybą su maždaug 150 ha žemės ir tapo vienu žinomiausių Kretingos apskrities ūkininkų.

© Vytauto Didžiojo karo muziejus, LIMIS

Tiesa, nors ir „nepopuliariam“, vis tik „Klaipėdos žinios“ nueinančiam prezidentui skyrė visą puslapį ir perspausdino jame A. Stulginskio kalbą, pasakytą atidarant III Lietuvos Respublikos Seimą. Toje kalboje vienas iš valstybės vadovų, be kita ko, atskleidė tai, kaip mato ir vertina Klaipėdos bei Šventosios uostus: „Kaip geležinkelius perėmėme iširusius, taip lygiai ir vienintelį Lietuvos uostą, Klaipėdą, gavome, toli gražu, ne ideališkai sutvarkytą. 

Šiandieną įėjimas uostan kaip ir pats uostas žymiai pagilinti, ištaisytos krantinės ir visi uosto įtvarai sutvarkyti taip, kad tinkamai galėtų aptarnauti atsilankančius laivus. Ateičiai suprojektuota pastatyti elevatorius, šaldytuvas ir sandėlis, kad palengvintų mūsų produktų eksportą ir pritrauktų tranzitinių prekių į uostą, be to, sudarytas preliminaris uosto praplatinimo projektas. Žvejybai Lietuvoje pakelti, Šventosios žiotyse statomas uostas, kurio statyba yra gerai įpusėjusi. 

Aš turiu čia, Gerbiamieji Tautos Atstovai, pažymėti, kad visa tai yra atlikta mūsų pačių kaip techninėmis pajėgomis, taip lygiai ir mūsų finansiniais resursais neįklampinant šalies į sunkias paskolas, neieškant tiems darbams atlikti brangių pasaulio techninių garsenybių.“

Klaipėdietiškos intrigos Seime

Tuo metu rašydamos apie Klaipėdos krašte išrinktus Seimo narius, „Klaipėdos žinios“ nerado nė vieno gero žodžio, nes, kaip jau buvome rašę, visi penki čia rinkti atstovai buvo provokiški ir Seime dirbo Lietuvos vokiečių ir klaipėdiečių frakcijoje. O jų neformalus lyderis - iki išrinkimo į Seimą ir po jo paleidimo Klaipėdos burmistro pareigas ėjęs Robertas Grabovas - atvirai buvo vadinamas „intrigantu“: „Vos atst. Grabov, klaipėdiškių Seimo atstovų spiritus rector, spėjo nulipti Kauno „Metropoly", kai jau ir visa Laisvės Alėja sužinojo, kurie tikslai jam pirmoj eilėj rūpi atsiekti. Tik vienas p. Grabov gal mano, kad nieks nesužinos, ką jis ten Kaune suka. O suka, kad net ratai traška. Dirba prieš visuomenės dalį lygiai to krašto, kurį jis Seime turėtų atstovauti. Beje, ne Seime jis „dirba". Čia jis ir negali dirbti, nes nemokėdamas valstybinės kalbos nežino nė ką kiti kalbą, nė ką pats turi pasakyti. Kurčias ir nebylys. Viešai negalėdamas išstoti darbo ir kovos arenon, slankioja po Kauno prieškambarius ir užkulisiniai stengiasi išlošti tai, ko neišlošė Genevoj <...>. 

Klaipėdos einheitsfrontleriai Kaune pastatė reikalavimą Klaipėdoj, tame Lietuvos valstybės mieste, atstatyti vokiečių kaizerinius paminklus, simbolius vokiečių išdidumo, simbolius lietuvių tautos pavergimo ir dvasinio kankinimo, simbolius didžių istorinių prasižengimų ir razbajysčių. („Klaipėdos žinios“, 1926 m. birželio 13 d.)

Dar rinkimų kovos laiku vienas einheitsfrontlerių kalbėtojų išsitaręs, kad d-ras Grabov ir valstybinės kalbos nemokėdamas Seime daug ką atsieksiąs, nes, girdi, mokąs gudriai intriguoti. Tad tegu nepyksta p. Grabov, kad ir mes šiandien pavadiname jį intrigantu juoba, kad turime žinių iš Kauno, jog jis tikrai stengiasi užsitarnauti sau tą titulą <...>. Be asmeninių intrigų, d-ras Grabov Kaune varo ir politinių <...> Klaipėdos einheitsfrontleriai per d-rą Grabov Kaune pastatė reikalavimą Klaipėdoj, tame Lietuvos valstybės mieste, atstatyti vokiečių kaizerinius paminklus, simbolius vokiečių išdidumo, simbolius lietuvių tautos pavergimo ir dvasinio kankinimo, simbolius didžių istorinių prasižengimų ir razbajysčių <...>. 

Negi Klaipėdos Kraštas atvaduotas tam, kad jis pastotų bavarų ir kitokių atejūnų kolonija? Negi ilgų šimtmečių ašaros ir brangusis lietuvių sūnų kraujas būtų tekėję tik tam, kad svečių teisėmis čia gyveną tyčiotųsi iš mūsų ir net to savo uzurpatiško įsiviešpatavimo simbolius - paminklus mūsų krašte statinėtų? To nebus, o kad, anot vieno Klaipėdos vokiečių satyros laikraštėlio, Borusijos sijonas ir dar žemiau nusmuktų,“ - tokias emocijas Klaipėdos krašte išrinkto Seimo nario atžvilgiu liejo laikraštis „Klaipėdos žinios“ 1926 m. birželio 13 d. numeryje.

Žinia, bent jau toje Seimo kadencijoje klaipėdiečiams Seimo nariams „kaizerinių“ paminklų atstatymo klausimo prastumti nepavyko (Borusijos paminklas buvo atstatytas 1938 m. gruodžio 4 d., kaizerio Vilhelmo I paminklas - 1939 m. kovą), juolab kad ir ta kadencija truko neįprastai trumpai - nepilnus metus, iki 1927 m. balandžio 12 d., kai Seimas buvo paleistas po anksčiau, 1926-ųjų pabaigoje, įvykdyto valstybės perversmo, po kurio prezidentu buvo išrinktas „lauktasis“ Antanas Smetona, o Ministru Pirmininku tapo Augustinas Voldemaras.

Beje, pastarasis apie būsimą diktatūrą netiesiogiai įspėjo dar 1926 metų birželį. Laikraštis „Klaipėdos žinios“ birželio 11 dienos numeryje, straipsnyje „Prof. Voldemaras apie diktatūros galimybę Lietuvoj“, perspausdino tokias jo mintis: „Jeigu šis Seimas apviltų kraštą, kaip kad padarė jo pirmtakas, tada visuomenė nustotų laukusi iš jo ko gero. Noromis nenoromis ji pradėtų ieškoti naujų kelių, o tokiu keliu rodytųsi tik diktatūra, kaip kad atsitiko kai kuriuose kituose kraštuose. Dabar, galima sakyti, mūsų visuomenė kryžkelėj, katruo keliu nueis - pareis nuo dabartinio Seimo“.