Klaipėda prieš 100 metų: transatlantinis „marketingas“ (99)

2026-09-18 08:56

Prieš 100 metų Klaipėda buvo tapusi masalu vilioti emigravusius JAV lietuvius sugrįžti, investuoti ir savo kapitalu bei gyvenimu čia prisidėti prie krašto „atlietuvinimo“.

Šiame cikle jau buvome užsiminę apie Amerikos lietuvių ekskursijas į Klaipėdą, su kokiu ažiotažu jos buvo pasitinkamos ir su kokia viltimi buvo laukiama, kad bent dalis atvykusiųjų nebus įsigiję atgalinio bilieto. Kita vertus, nebuvo kliaujamasi vien viltimi - tiek visuomenininkai, tiek ir valdžios atstovai oficialiai ar ne visai ėmėsi konkrečių veiksmų, kad tai taptų realybe.

Viena ryškesnių tokių „akcijų“ - šiame cikle taip pat jau aprašyta Klaipėdos krašto visuomenininkų Martyno Jankaus ir Adomo Brako 1926 m. misija į Ameriką. Prie šios „kampanijos“ būtų galima priskirti ir maždaug prieš 100 metų JAV lietuvių leistame laikraštyje „Garsas“ išspausdintą „atsišaukimą į Amerikos lietuvių visuomenę“, kurį pasirašė Amerikoje gyvenęs kunigas, filosofijos daktaras, žmogus, kuris pats buvo pasirinkęs atvykti iš JAV į Klaipėdą, - Vincas Bartuška, tuo metu ėjęs 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko kapeliono pareigas.

„Mums visiems rūpi suvienyti Lietuvos žemes po viena vėliava. Mums rūpi atimti nuo lenkų Vilniją ir Gardino žemes. Klaipėda jau mūsų rankose, bet da ją reikia sulietuvinti, kaip vokiečiai ją suvokietino per ištisus šimtmečius ją bevaldydami. Klaipėdos kaimas, išskyrus dvarus, yra lietuvių rankose, gi miestai daugumoj vokiečių.

Bet einant ambasadorių nutarimu, vokiečiai 1926 m. kovo mėnesyje turėjo pasisakyti, kokios valstybės piliečiais jie nori likti: Lietuvos ar Vokietijos. Apie 15 000 vokiečių optavo Vokietijos pilietybę. Jie turi išsikraustyti bėgyje dviejų metų. Jų vietos pasiliuosuoja. Lietuviams pasitaiko puiki proga užimti jų vietas: namus Klaipėdos mieste ir dvarus Klaipėdos krašte“, - rašoma minėtame atsišaukime.

Kvietė „pirkti“ Klaipėdą

Savo atsišaukime V. Bartuška ne tik kviečia, bet ir detalizuoja, kokiomis finansinėmis sąlygomis ir perspektyvomis JAV lietuviai galėtų priimti svarbų sprendimą:

„Šiuo laiku parsiduoda Klaipėdoje daug namų už labai pigią kainą. Namai, kurie atsieitų Amerikoje 10 000 dol., čionai galima pirkti už 2-3 tūkstančius dol. ir jie duoda nuo 13-16 % pelno <...>. Nusipirkus namus Klaipėdoje už 5-6 tūkstančius dolerių, galima puikiai gyventi iš nuošimčių.

Pragyvenimas vienam žmogui atsieina čionai nuo 15 iki 25 dol. į mėn., sulig to, kaip kas nori gyventi.

Gi Klaipėdos krašto dvarai ir ūkės yra labai puikiai sutvarkyti ir moksliškai aprūpinami - apdirbami. Keliai - daugumoj plentai arba vieškeliai be duobių ir purvyno.

Turint gerą dvarą ties Klaipėda, kurį galima pirkti už 7-12 tūkstančių dol., yra galimybės užvesti gyvulių-paukščių ūkę ir padarius kontraktą su Lietuvos kariuomene, jai pristatinėti maistą. O tūkstančiai kareivių reikalauja daug produktų. Šiuomi tarpu pristatinėja jiems maistą žydeliai arba vokietukai. Labai gaila, kad lietuviai, o ypač Amerikos lietuviai tik aimanuoja.

Antrą vertus, Amerikos lietuviai biznieriai galėtų įsigyti čionai, puikiausiose Klaipėdos miesto gatvėse namų su krautuvėmis už 10 iki 20 tūkstančių dolerių. Vokiečiams užsispyrus nekalbėt lietuviškai - ganėtinai gerai tą kalbą žinant, visi Klaipėdos lietuviai, kurių skaitlius šiandien išneša per 10 000 asmenų, palaikytų savo žmogų, jeigu jisai sugebėtų įrengt „departament store“.

Tuom tarpu čionai parsiduoda arti 20 geriausioje vietoje krautuvių. Mat vokiečiai turi kraustytis Vokietijon, likviduodami čionai savo turtą <...>. Laikas tad lietuviams pagalvoti - nustoti verkšlenti, o kibti į gyvenimą, lietuvint Klaipėdos kraštą <...>. Amerikos lietuviai! Lietuvos Didybė ir mūs Tėvynės Garbė jūsų pagelbos laukia. Nepraleiskite auksinės progos."

„Tiesiai“ iš Niujorko

Įdomu tai, kad tuo pat metu „Garse“ ir kituose Amerikos lietuvių laikraščiuose nuolat buvo spausdinama reklama, skelbusi apie galimybę iš Niujorko vykti „tiesiogiai“ į Klaipėdą laivybos kompanijos „Baltic America Line“ garlaiviais. Pavyzdžiui, 1926 metų rugsėjo 21 d. buvo numatytas garlaivio „Estonia“ išplaukimas ir į kelionę buvo kviečiami būtent „lietuviai, kurie mano atlankyti savo gimtąją šalį arba mano grįžti namo“.

Trečiosios klasės bilietas iš Niujorko į Klaipėdą kainavo 107 dolerius, į abi puses - 181 dolerį. Turistinė trečioji klasė - atitinkamai 117 ir 196 dolerius, antroji - nuo 142,50 dolerio. Ypač pabrėžta, kad šeimoms su vaikais ir didesniu bagažu kelionė būsianti patogi, nes nereikės persėsti ir keliauti per svetimų valstybių teritorijas.

Apie 15 000 vokiečių optavo Vokietijos pilietybę. Jie turi išsikraustyti bėgyje dviejų metų. Jų vietos pasiliuosuoja. Lietuviams pasitaiko puiki proga užimti jų vietas: namus Klaipėdos mieste ir dvarus Klaipėdos krašte."

„Baltic America Line“ garlaiviai paprastai kursavo Niujorko-Kopenhagos-Dancigo-Liepojos linijoje, o Klaipėda buvo įtraukiama į tam tikrus reisus. „Tiesiogiai“ pirmiausia reiškė tuo pačiu laivu ir be persėdimo: keleiviui nereikėjo su lagaminais lipti į kitą laivą ar traukinį ir tvarkytis tranzito per kelias valstybes.

Remiantis to meto spaudos reportažais, kelionė, bent jau pagal jos dalyvių pasakojimus, anaiptol nepriminė ankstesnių vargingų emigrantinių reisų. Laikraštis „Garsas“ pasakojo apie dvivietes ir keturvietes kajutes, keturis valgymus per dieną, orkestrą, kino filmus ir vakaro šokius...

Kolonija neatsirado

Vis tik istorija nepasakoja apie šimtus ar tūkstančius persikėlėlių. 1925 m. spaudoje buvo kalbama apie „keletą“, 1927 m. - apie „didoką būrį“, bet netgi to meto agitaciniuose straipsniuose kaip sėkmės įrodymas buvo vardijama vos saujelė konkrečių pavardžių, tad masinė „Amerikos lietuvių kolonija“ Klaipėdoje taip ir neatsirado.

Šiame kontekste gana iliustratyvi to paties Amerikos lietuvių laikraščio „Garsas“ vyr. redaktoriaus Leonardo Šimučio istorija: 1913 metais emigravęs ir nuo 1918 metų vadovavęs laikraščiui, 1926 metais jis nusprendė su šeima grįžti į Lietuvą ir tą padarė balandžio 27 d. išplaukusiu pirmuoju didžiuoju tiesioginiu „Lituania“ reisu į Klaipėdą. L. Šimutis tapo III Seimo nariu, dirbo spaudoje, mėgino atstovauti Amerikos lietuvių interesus, tačiau „eksperimentas“ truko neilgai. 1927 m. pavasarį L. Šimutis vėl sugrįžo į JAV ir ten praleido visą likusį gyvenimą.

Kita vertus, kad ir kokių emigrantų istorijų būta, Klaipėda lygiai prieš 100 metų buvo ta vieta, į kurią Amerikoje gyvenantis lietuvis ar bet kurios kitos tautybės keleivis galėjo atvykti transatlantiniu laivu tiesiai iš Niujorko.