Anot šio sumanymo autoriaus, „Vakarų ekspreso“ žurnalisto, kraštotyrininko Deniso Nikitenkos, tokio projekto nėra buvę ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje.
„Dažniausiai įvairiuose istoriniuose festivaliuose mes matome vikingų laikų, VIII-XI a. kuršiškas rekonstrukcijas, o uostamietis vienintelis turės XIII a. kario rekonstrukcinį kostiumą. Archeologinė medžiaga paremta vien Klaipėdoje ir jos prieigose esančiais kapinynais. Projektas tęsėsi apie 1,5 metų, rekonstrukcijas gamino mažiausiai 11 meistrų iš Lietuvos ir Ukrainos. Padarytas ir atradimas: apžiūrėjus dar 1986 m. iškastą kalaviją paaiškėjo, jog šis ištisus dešimtmečius slėpė muziejininkus pribloškusį juvelyrikos šedevrą“, - pasakojo kraštotyrininkas.
Be kita ko, liepos 6-ąją MLIM ir Kalvystės muziejų ekspozicijų lankymas - nemokamas.
Duoklė autochtonams
Apie idėjos ištakas D. Nikitenka pasakojo su šypsena, tikindamas, kad ji kilo spontaniškai.
„Viskas prasidėjo nuo… vidinio konflikto. Piliavietės archeologinėje ekspozicijoje “Kurtina" dar 2018 m. pamačiau XIV a. Vokiečių ordino riterio rekonstrukciją-modelį. Geležinis žmogus. Brutali žudymo mašina. Jėga, su kuria teko susidurti didžiausiam baltų genčių perlui, - kuršiams.
Natūraliai kilo mintis, jog muziejaus lankytojai tiesiog privalo išvysti ne tik užkariautoją, bet ir šių žemių autochtoną. Jo modelį, paremtą realiais archeologiniais radiniais. Išbaigtą nuo galvos iki kojų kuo vėlyvesnio laikotarpio kuršių kario rekonstrukciją", - pasakojo jis.
Mintimis pasidalijus su MLIM direktoriumi dr. Jonu Geniu, kuris pats yra tyrinėjęs Klaipėdos pakraštyje esantį archeologinį Žardės-Bandužių kompleksą, nutarta kibti į darbus. Juoba kad 2023-iaisis sukanka lygiai 770 metų, kai buvo paminėta kuršių Žardės pilis.
Nutarta pabandyti sukomplektuoti XIII a. kuršių kario įkapių medžiagą orientuojantis tik į uostamiestyje ir jo prieigose rastus palaidojimus.
J. Genys „Vakarų ekspresui“ teigė, jog muziejai jau nebegali tenkintis vien originalių artefaktų demonstravimu, kadangi įkapės neatspindi tikrojo vaizdo.
„Svarbu yra lankytojus supažindinti ir su visuma, parodant ne pavienes rekonstrukcijas, o išbaigtą kostiumą, pilną kario ekipuotę. MLIM bene vienintelis Lietuvoje yra sukaupęs tokią didžiulę archeologinę kolekciją iš savo miesto ir jo apylinkėse buvusių kapinynų nuo romėniško periodo iki XIII a. Čia iš Bandužių, Slengių, Joniškės, Aukštkiemių, Klemiškės saugoma per 1 000 eksponatų, kuriuos galima pamatyti muziejaus ekspozicijose“, - teigė muziejaus vadovas.
MLIM pasirašė sutartį su didžiulę patirtį kuršių rekonstrukcijoje turinčiu klubu „Pilsots“, kuris buvo projekto vykdytojas, o 10 metų kuršių istorija ir rekonstrukcijomis besidominčiam D. Nikitenkai teko atlikti tyrimą bei surinkti visą archeologiniais radiniais paremtą medžiągą, pagal kurią meistrai gamino radinių kopijas.
Kalavijo efektas
Paaiškėjo, kad labai daug vietinių kapinynų buvo ištyrinėta dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, o medžiaga dingusi arba sunkiai prieinama Vokietijoje. Iššūkį apsunkino ir užduotis nesiūlyti rekonstruoti nė vieno radinio, ankstyvesnio nei XII a. pab.
"Taip paieškos laukas labai susiaurėjo, bet po apsilankymo Pilies muziejaus Friedricho poternoje projektas įgavo naują pagreitį ir prasmę.
Po žeme ekspozicijoje tyliai ištisus dešimtmečius kabojo kalavijas iš Bandužių kapinyno, kapo Nr. 43B. Pamatęs jo rankenos balno formos buoželę iškart supratau, jog tai ir yra, ko ieškojau: pagal archeologą Vytautą Kazakevičių, šio tipo kalavijai datuojami XII-XIII a. ir net XIV a.
Tapo aišku, kad minėtas kapas taps baziniu, atkursime viską, kas jame rasta: tuomet rekonstrukcija bus vientisesnė. Muziejininkai nukabino artefaktą, į uostamiestį atvyko ginklakalys Adomas Sviklas. Kai ėmiau įdėmiai apžiūrinėti rankeną, vos nenugriuvau nuo kėdės", - įspūdžiais dalijosi D. Nikitenka.
Pasirodo, bene tris dešimtmečius ekspozicijoje kabojęs kalavijas - vienas unikaliausių kuršiškų ginklų Lietuvoje, kadangi jo rankenos skersinis buvo inkrustuotas nuostabiu rombų eilės ornamentu. D. Nikitenka padarė jo rekonstrukcinį brėžinį.
Projekto metu aptikta iki tol nematyta, unikali visoje Lietuvoje kalavijo puošyba.
„Įvyko tikras stebuklas. Visada sakau: kuo giliau kapstaisi, tuo daugiau atrandi. Kalavijas buvo konservuotas ir į muziejų atkeliavo labai seniai, tačiau tos inkrustacijos - vos įžiūrimos, jas slėpė konservacinė medžiaga. O Denisas pamatė. Atbėgo, rodydamas nuotraukas, ir išpyškino: “Direktoriau, turime problemą„. Labai vertingas atradimas, ir dabar galėsime didžiuotis, turėdami tokį eksponatą bei tikslią jo rekonstrukciją“, - teigė J. Genys.
Taigi, kuršių modelio pagrindu pasirinktas XII–XIII a. datuotas degintinis kario kapas Nr. 43B Bandužių kapinyne. Iš čia paimtas kalavijas, dvi apyrankės, pasaginė segė cilindriniais galais, įvijinis žiedas. Tai, ko šiame kape nebuvo, teko „skolintis“ iš kitų XIII a. palaidojimų: ietigalį, masyvią pasaginę segę, įvijinę antkaklę - iš Joniškės, kirvį - iš Slengių kapinynų.
Idėjos autoriui D. Nikitenkai pasisekė būti pirmajam, pastebėjusiam iki tol nefiksuotas, nuostabias kuršio ginklo inkrustacijas.
Žardės didžiūnas
Sudėtingiausios ir itin prabangios kalavijo inkrustacijos davė peno pamąstyti, kokio socialinio sluoksnio tai galėjęs būti kuršis. Anot D. Nikitenkos, indikacijos, jog galbūt susidūrėme net su Žardės pilies didžiūnu, yra pakankamai rimtos.
„Tas kapas - dvigubas: 43A ir 43B. Mūsų kuršis palaidotas kartu su labai turtinga moterimi, kurios įkapės yra eksponuojamos MLIM. Analizavau šiuos kapus 1986 m. tyrusio archeologo Jono Stankaus ataskaitą, brėžinius. Apie kalavijo inkrustacijas neužsiminta, nes galimai jų nė nesimatė, kol ginklas nebuvo nuvalytas, konservuotas.
Dabar jau aišku, kad turtingas buvo ir vyras. Šalia aptikti to paties laikotarpio kapai negalėjo nė iš tolo lygintis su minėtu dvigubu palaidojimu, todėl svarstome, jog netyčia pasirinkome patį Žardės pilies valdovą“, - tikino D. Nikitenka.
Jam antrino ir kalavijo rankenos inkrustacijas daręs juvelyras Paulius Rukas.
Rekonstrukcijai pasirinktas galbūt paties Žardės pilies valdovo kapas.
„Vienareikšmiškai tai buvo didžiūno, galbūt pirklio ginklas, atskleidžiantis aukščiausią kuršių estetikos pajautimą. Labai brangus daiktas, demonstravęs aukštą kuršio statusą. Pirmą kartą teko susidurti su tokia ginklo puošybos technologija. Užsakiau net specialų įrankį, kuriuo raižiau ornamentus metale, o po to rankomis graviravau, gilinau linijas
Į griovelius buvo įleistos, įkaltos 0,3 mm storio vielutės. Aš neįsivaizduoju, kiek laiko dirbo viduramžių meistras ir kokias geras akis jis turėjo, nes procesas - maksimaliai sudėtingas, kruopštus“, - „Vakarų ekspresui“ sakė P. Rukas ir prisipažino, kad negalėjo apsieiti be didinamojo stiklo.
Juvelyro teigimu, Žardės kuršio ginklas tik įrodo aukščiausią, bendraeuropinį kuršių meistrų lygį. Įdomus kalavijas (jis padarytas aštriais ašmenimis, kaip realybėje) pasirodė ir ginklakaliui A. Sviklui, kuriam dar nebuvo tekę susidurti su tokio tipo ginklu (Lietuvoje aptikti vos keli kalavijai balno formos buožele).
"Kalavijo geležtė - labai plati, ties skersiniu siekia 5,3 cm. Ji - 84 cm ilgio, o tai būdinga XIII-XIV a. kalavijams. Rankenos buoželė - pilnavidurė, kas ir vėl unikalu, nes vikingų kalavijų buoželės buvo tuščiavidurės. Labai keista, kad buoželė - be puošybos elementų, kurie paprastai būna. Gal neįžvelgėme dėl korozijos? Nedarėme to, kuo nebuvome įsitikinę 100 procentų.
Bet įdomiausia - rankena: ji - ilgiausia, kokią tik teko matyti, siekia 12 cm, kai paprastai būna 9-10 cm. Palyginti sunkus, apie 1 100 g sveriantis ginklas buvo valdomas dviem rankomis. Masyvus ir kirvis. Ietigalis - taip pat neeilinis: labai ilgas, su plačia įkote, tad ir ieties kotas - ilgiausias. Taip kad visa ginkluotė - jau galingesnė nei vikingų laikų, tokios kuršiškos rekonstrukcijos Lietuvoje dar nebuvo", - teigė kalvis.
Meistrų užduotis buvo išanalizuoti įkapes ir kuo preciziškiau atkurti daiktą. Žardės pilies didžiūno kalavijas.
Rankų darbas
Rekonstrukcijas užsakiusio ir jų darymą kuravusio kuršių gyvosios istorijos klubo „Pilsots“ lyderis, klaipėdietis Benas Šimkus akcentavo, jog MLIM projektas ypatingas būtent dėl pasirinkto XIII a.
"Tai - labai svarbi Lietuvos istorijos dalis, susijusi su Kuršo nukariavimu. Matydami estetišką, bet gerokai silpniau šarvuotą kuršį, mes galime įsivaizduoti, su kokia brutalia jėga XIII a. antrojoje pusėje teko susidurti, kai kraštą okupavo Livonijos ordinas. Kiek valios pastangų reikėjo kaunantis su tikrais vaikščiojančiais tankais, šarvuotais nuo blauzdų iki galvos.
Panaudojome ir vienintelį Lietuvos teritorijoje rastą XIII a. kuršišką šalmą iš Pavirvytės-Gudų kapinyno. Jį gamino nuostabus kalvis iš Ukrainos Igoris Rigelis, nuo pat Rusijos-Ukrainos karo pradžios stojęs į savo šalies gynėjų gretas ir, deja, šį balandį žuvęs", - detales atskleidė B. Šimkus.
Kitoks nei vikingų ir skydas: jis - lašo formos, be geležinio umbo (meistras - vilnietis Martynas Švedas).
Medžiagą kelnėms, sermėgai, apsiaustui iš augaliniais dažais dažytos natūralios avies vilnos siūlų rankomis audė tekstilininkė Raminta Beržanskytė. Rūbus pagal radinius Danijoje, Švedijoje, Latvijos Tiro durpyne siuvo siuvėja Irma Šaltytė-Šimkienė.
Žalvarinius papuošalus gamino vienas geriausių Lietuvoje juvelyrų-rekonstruktorių, archeologo specialybę įgijęs vilnietis Evaldas Babenskas.
„Didžioji segė yra vyjimo, papuošto filigraninėmis vielutėmis, imitacija, kuomet smulkų vielutės raštą keičia įkartėlės ant segės lankelio. Artefaktas nešiotas ilgą laiką, nes lankelio paviršius labai sutrintas, ir įkartos išlikusios vos matomos, o kai kur jos visai nusitrynusios. Mažesnioji segė - cilindriniais galais, lankelis - plokščias, nukaltas, papuoštas kalstytais smulkiais trikampukais lankelio kraštuose.
Galai susukti į dekoratyvius cilindrus. Vytinė antkaklė - užkeistais galais su kilpelėmis galuose. Šios antkaklės lankelis yra apšlifuotas po vijimo, ir sudaro įspūdį, lyg vyta iš plokščių vijų“, - subtilybes dėstė meistras.
Įdomu ir tai, kad skirtingos (viena - masyvi, itin puošni, kita - lengvesnė ir paprastesnė) apyrankės gyvūniniais (zoomorfiniais) galais labiau primena X-XI a., o ne XIII a. papuošalus.
„Nieko stebuklingo: kai kuriuos papuošalus kuršiai itin ilgai ir konservatyviai darė beveik nepakitusius“, - paaiškino jis.
Kojines iš verpstuku (ne verpimo ratu) suverptų avies siūlų kauline adata mezgė Ingrida Šilgalytė, batus pagal radinius Skandinavijoje, Vokietijoje gamino Dalia Grigonienė, medines, oda aptrauktas kalavijo makštis - peiliadirbys Vykintas Motuza, svaidomąsias ietis (akstis) - Maksas Mickevičius.
Bandužių kapinyne, kuršio kape rastas artefaktas (apyrankės fragmentas) ir jo rekonstrukcija.
Atskleis užkulisius
Anot MLIM direktoriaus dr. J. Genio, apie 8 tūkst. eurų kainavusi XIII a. Klaipėdos kuršio rekonstrukcija bus naudojama ir edukacijai, ir reprezentacijai.
„Tikrai šis didžiulis darbas nevirs tik manekenu MLIM ekspozicinėje salėje Didžiojoje Vandens g. 2. Visas kostiumas yra pritaikytas dėvėjimui, tad tikrai išvysime mūsų kuršį ir oficialiuose, reprezentaciniuose Klaipėdos renginiuose. Labai džiaugiuosi, kad mūsų šalyje yra meistrų, kurie apskritai sugebėjo atlikti tokį sudėtingą ir subtilų darbą“, - teigė jis.
D. Nikitenka savo ruožtu dėkojo MLIM už pasitikėjimą, muziejaus fondų darbuotojams Dmitrijui Paparigai bei Irenai Budginienei - už profesionalią pagalbą, o meistrams - už atsakingą bei kokybišką darbą.
Oficialus renginys „XIII a. Klaipėdos kuršis: archeologinės rekonstrukcijos eksperimentas“ vyks liepos 6-ąją 12 val. MLIM palėpėje Didžiojoje Vandens g 2. Bus pristatyti įdomiausi projekto užkulisiai, lankytojai galės gyvai palyginti originalius artefaktus su jų rekonstrukcijomis.
„Tai - labai reta proga patekti į šiaip gana uždarą ir paslaptingą rekonstruktorių pasaulį. Pristatymo metu bus atskleistas visas ilgas kelias nuo artefakto paieškos, atrankos, apžiūros, techninių duomenų fiksavimo, dokumentų, archeologinių ataskaitų iki konteksto atskleidimo, replikų darymo su visomis šio proceso detalėmis. Apie jas neišgirsite jokiame kitame renginyje, nes tai - užkulisiai, po širma esančios smulkmenos. Žmonės paprastai mato tik galutinį rezultatą, o mes papasakosime, kaip jis gimsta“, - intrigavo D. Nikitenka.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą