Klaipėdos dramos teatro vadovas Anupras Jucius: klausausi, stebiu ir analizuoju
Šiandien naujasis vadovas Klaipėdos dramos teatrui kelia ambicingą tikslą - siekti nacionalinio teatro statuso.
Apie pirmuosius mėnesius einant naujas pareigas, viziją ir laukiančius iššūkius - pokalbis su Anupru Juciumi.
Prisiminkite, kas tapo pagrindiniu motyvu kandidatuoti į šias pareigas?
Iššūkis, rebusas - tai vienas pagrindinių motyvų: suvokti savo galimybių ribas arba jas praplėsti. Dabar retrospektyviai suvokiu, jog per septynerius metus išties labai gerai pavyko užauginti Panevėžio teatrą „Menas“ kaip juridinį kultūros vienetą. Labai džiaugiuosi šio teatro pasiekimais per pastaruosius metus, tikiuosi, tas įdirbis nenueis perniek.
Papasakokite apie konkursą į teatro vadovo pareigas: ar jis buvo intensyvus, konkurencingas, ir kas jums labiausiai įsiminė šiame procese?
Manau, būtent šis įdirbis ir buvo lemiamas akstinas dalyvauti konkurse, kuris buvo išties intensyvus. Dalyvavo penki pretendentai. Mus vertino Kultūros ministerijos sudaryta komisija iš scenos meno ekspertų ir ministerijos valstybės tarnautojų. Šie konkursai apskritai nėra itin patrauklūs, nes nėra atsakomybių ir atlygio balanso. Kad ir kaip būtų, puikių konkurentų buvo, o į finišo tiesiąją išėjau tik su vienu varžovu.
Ką jums reiškė žinia, kad būtent jūs tapote šio teatro vadovu - kokios pirmos emocijos ir mintys kilo?
Pirma mintis buvo: „na, o dabar viską reiks padaryti“ (šypsosi). Man tai reiškia naują etapą, augimą ir gyvenimo iššūkius. Konkursui rengta programa - tai viena, o susidūrimas su teatro realybe - kita; šitą pamoką jau esu išmokęs Panevėžyje, tad žinia pirmiausia reiškė ne šventę, o darbų sąrašą.
Papasakokite apie savo studijų ir ankstesnių veiklų - aktoriaus, dėstytojo ir teatro vadovo patirtis.
Vaidybos bakalaurą baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Veltos ir Vytauto Anužių kurse (2011-2015). Tai buvo vieni svarbiausių metų mano gyvenime - ten išmokau analizuoti tiek teatrą, tiek pasaulį.
Dar studijuodamas pradėjau dirbti kaip profesionalus aktorius: 2014 m. visas mūsų kursas pradėjo dirbti Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje, kur sukūriau penkis vaidmenis, vėliau - Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, kur sukūriau dar tris.
Lygia greta filmavausi filmuose ir serialuose Lietuvos bei užsienio rinkoms - iki 2019 m. buvau sukūręs daugiau nei dvidešimt vaidmenų spektakliuose, filmuose, serialuose ir performansuose.
Greta aktorystės, dirbau ir scenos technologijų srityje: buvau šviesų dailininkas, garso ir projekcijų technikas, administratorius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Jei mūsų teatrui teikiama nacionalinė svarba, galbūt kažkada galėsime tikėtis ir nuosaikiai pasverto finansavimo - nacionalinės įstaigos turi atskirą biudžeto eilutę, gauna papildomų lėšų pastatymams ir edukacijai.
2019-aisiais mano gyvenime įvyko du lūžiai vienu metu: vasarį pradėjau vadovauti Panevėžio teatrui „Menas“, o balandį sužinojau, kad man skiriama prestižinė Šveicarijos Konfederacijos valstybinė stipendija magistrantūros studijoms Ciuricho menų universitete.
Nenorėjau atsisakyti nė vieno kelio, tad su Panevėžio miesto savivaldybės ir universiteto pagalba sukūrėme precedentą: dvejus su puse metų mano ritmas buvo viena savaitė Panevėžyje, trys - Ciuriche. Studijavau tarptautinėje teatro vaidybos programoje, orientuotoje į performanso meną, o 2022 m. pats dėsčiau vaidybą bakalaureato studentams.
Šioje vietoje galėčiau daug išsiplėsti apie tą dar vieną papildomą gyvenimą, kurį nugyvenau šalia savojo - tai buvo laiko ir sveikatos pareikalavusi, bet neįkainojama patirtis.
Ar atvykus į Klaipėdą buvo jausmas, kad įžengiate į visiškai naują etapą?
Nejaučiu, kad tai būtų itin naujas etapas, nes ir toliau dirbu teatre, esu Lietuvoje. Žinoma, reikėjo persikraustyti, susipažinti su personalu, teatro bičiuliais, rėmėjais ir visa aplinka. Su Klaipėdos kontekstais mane aktyviai pažindina čia gyvenantys draugai, o su žiūrovų lūkesčiais susipažinau net iš miesto savivaldybės užsakyto tyrimo apie klaipėdiečių kultūros įpročius - statistika nedžiugina, bet su ja reikia dirbti.
Aišku, nenoriu sumenkinti patirties įžengus į šį prabangų teatrą - jis tikrai puikus savo žmonėmis ir infrastruktūra. Tai viena svarbiausių Vakarų Lietuvos kultūros įstaigų, veikianti seniausiame specialiai teatrui pastatytame pastate Lietuvoje, po įspūdingos rekonstrukcijos atgavusiame ir istorinius fasadus, ir šiuolaikinę sceninę techniką - ir tai puikiai matosi. Žinoma, pradžioje buvo nostalgija gimtajam Panevėžiui: ten visi ryšiai, vietos, pažįstami žmonės. O čia žingsnis po žingsnio ketinu susikurti tą patį.
Kaip Klaipėdos dramos teatras atrodė jums iš šalies, prieš pradedant dirbti, ir kaip jis atsiskleidė iš vidaus per pirmuosius mėnesius?
Atrodė didelis, prabangus, galingas, viską galintis ir jaukus. Tada susidūriau su realybe, tada realybė susidūrė su manimi (juokiasi). Ir teatras dabar atrodo didelis, prabangus, galingas, viską galintis ir jaukus.
Jei rimtai - teatro komanda tikrai gera, trupė stipri, įdirbis puikus, todėl galima keliauti tolyn prisiimant naujus iššūkius. Kolektyvas mane priėmė, sakyčiau, griežtai ir šiltai vienu metu - ir tai sveika.
Labai įdomu sužinoti, koks Klaipėdos dramos teatro spektaklis jums įdomiausias iš matytųjų, o apie kokį daugiausia girdėjote ir norite išvysti?
Mačiau jau beveik visus teatro repertuaro spektaklius gyvai. Likusių mačiau įrašus, o gyvai pamatysiu ateinančiame sezone. Visi yra įdomūs, savaip ypatingi, drąsūs - repertuare greta vienas kito gyvena tokie skirtingi pasauliai kaip Agatos Dudos-Gracz, Oskaro Koršunovo, Dmitrijaus Krymovo, Eimunto Nekrošiaus darbai ir visi kiti. Turime puikius aktorius, kurie visa tai išneša. Vertinti ir lyginti savo teatro spektaklius viešumoje būtų mažų mažiausiai nekorektiška - tegu tai daro žiūrovai ir profesionalūs kritikai.
Kaip atrodo pirmieji žingsniai naujame darbe - kiek svarbu buvo perprasti esamą kolektyvą, repertuarą ir „mechanizmą“ prieš priimant strateginius sprendimus?
Šis procesas nėra žaibiškas - į tokius klausimus galėsiu atsakyti po gerų metų. Viso mechanizmo analizė reikalauja daug pastangų: teatras yra daugiasluoksnė organizacija, kurioje po vienu stogu telpa kūrybinis, techninis ir administracinis pasauliai, kiekvienas su savo logika ir ritmu.
Šalia analizės - einamieji darbai ir sprendimai, ateities horizontų planavimas, sezono paruošimas, tad viskas užsitęsia, kad ir kaip norėčiau tai spartinti. Panevėžio pamoka man sako, kad strateginiai sprendimai, priimti neperpratus organizmo, dažniausiai būna klaidingi, todėl pirmiausia klausausi, stebiu ir analizuoju.
Kokią ilgalaikę viziją turite Klaipėdos dramos teatrui - kuo jis turėtų tapti po penkerių metų?
Tapti nacionaliniu teatru. Net jei tai būtų utopija, manau, tai yra gera kryptis. Šarūnas Birutis, Vaidas Jauniškis ir aš netiesiogiai jau kalbėjomės viename straipsnyje šia tema. Argumentai paprasti: šiuo metu Lietuvoje yra du nacionaliniai dramos teatrai - Vilniuje ir Kaune, gana netoli vienas kito, o Lietuvoje yra trys didieji miestai ir Klaipėda strategiškai itin svarbi.
Tai susiję ir su Klaipėdos prestižo tvirtinimu visomis prasmėmis. Jei mūsų teatrui teikiama nacionalinė svarba, galbūt kažkada galėsime tikėtis ir nuosaikiai pasverto finansavimo - nacionalinės įstaigos turi atskirą biudžeto eilutę, gauna papildomų lėšų pastatymams ir edukacijai.
Suprantu ir skeptikų argumentus, kad statusų dauginimas gali juos devalvuoti, o kriterijai, pagal kuriuos įstaiga pripažįstama nacionaline, šiandien apskritai nėra aiškiai apibrėžti. Bet būtent todėl svarbu šią diskusiją vesti darbais: ypatingomis premjeromis, aukšta menine kokybe, sklaida Lietuvoje ir užsienyje.
Man svarbu nusistatyti kad ir nepasiekiamas koordinates, dėl kurių verta stengtis ir bent judėti jų link.
Man svarbu nusistatyti kad ir nepasiekiamas koordinates, dėl kurių verta stengtis ir bent judėti jų link.
O gilesnė ambicija už statusą - kad teatras taptų aktyvia laisvalaikio leidimo forma, kolektyviai patiriant profesionalų gyvąjį scenos meną, ir kad tai taptų nacionalinės svarbos įpročiu.
Kokios sritys, jūsų manymu, labiausiai lems šios vizijos įgyvendinimą: stipri komanda, finansiniai resursai, kūrybinė laisvė ar palankios aplinkybės?
Be jokios abejonės, tai yra kompleksiška, apima N kintamųjų: ir finansai, ir kūrybinė laisvė, ir aplinkybės, ir kultūrinės politikos oras šalyje - visa tai svarbu, ir nė vieno iš šių kintamųjų negali kontroliuoti šimtu procentų. Tik žinau viena - jei teatro darbuotojai dirba kaip komanda, nieko nėra neįmanomo. Tą patyriau Panevėžyje, kur būtent kolektyvo sinergija leido mažam teatrui daryti didelio teatro darbus, ir tuo tikiu čia.
Kaip planuojate derinti repertuaro tęstinumą su naujų premjerų ir kūrybinių komandų įvedimu?
Visi repertuarinio teatro principai išlieka, nėra jokios ypatingos invazijos - tik truputį koreguojasi prioritetai būsimiems pastatymams. Su meno vadovu Gintaru Grajausku esame nusistatę aiškią kryptį - kad teatras pasižymėtų aukštos meninės kokybės spektakliais, o svarstydami, ko dabar labiausiai trūksta, supratome, kad norime spektaklių su jau užrašyta aiškia dramaturgija.
Taip pat mąstome, kaip galėtume aktyvinti šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos kūrybą ir pastatymus. Ir šitai yra ne tiek mano, kiek meno vadovo Gintaro Grajausko ir meno tarybos (pirmininkas - Darius Meškauskas) kompetencija: vadovo darbas - sukurti sąlygas, kad meninės krypties sprendimai galėtų būti įgyvendinti.
Koks yra didžiausias iššūkis vadovaujant tokiam dideliam „mechanizmui“ kaip teatras - kūrybinis, administracinis ar organizacinis?
Tai yra iššūkis visomis prasmėmis, nes teatras yra labai subtili organizacija, kuri talpina daug skirtingų profesionalų: aktorius, režisierius, scenografus, šviesų ir garso meistrus, siuvėjus, dekoratorius, administratorius, rinkodaros žmones ir daug kitų. Kiekviena šių profesijų turi savo darbo logiką, ritmą ir kalbą. Tam, kad visos šios skirtingos pareigybės dirbtų sintezėje, reikia užtikrinti aiškią komunikaciją.
Prie to prisideda ir biudžetinio sektoriaus biurokratija, kurią vadovas privalo perprasti ir - kiek įmanoma - neužkrauti jos kūrybiniam procesui.
Ar jau turite savo „svajonių projektą“, kurį norėtumėte įgyvendinti Klaipėdos dramos teatre artimiausiu metu?
Aš, kaip jau kurį laiką dirbantis biurokratas, turiu daug nuobodžių projektų, kurie skaitytojus atgrasytų nuo skaitymo (juokiasi). Tačiau turime daug įdomių kultūrinių veiklų iki pat gruodžio pabaigos.
91-asis sezonas tradiciškai prasidės teatro mylėtojų bendruomenės švente, o įpusėjus pirmai sezono pusei turėsime tris puikius naujus pastatymus.
Jau rugsėjo 18 d. pristatysime Žilvino Vingelio režisuojamą „Naująjį nuomininką“ pagal absurdo klasiko Eugène'o Ionesco pjesę - sapnišką patirtį apie daiktų valdžią žmogui, su humoru ir net cirko elementais.
Gruodžio 4 d. laukia vieno ryškiausių savo kartos Ukrainos režisierių Davido Petrosyano „Koriolanas“ pagal Williamą Shakespeare'ą - klaipėdiečiai jo braižą jau pažįsta iš festivalyje „TheATRIUM“ rodyto „Proceso“, o šis pastatymas režisierių atskleis ir platesnei Europos teatro bendruomenei.
Antroje sezono pusėje Mažojoje scenoje - Aliaus Veverskio egzistencinė komedija „Kelionė į kambario vidų“ pagal lenkų dramaturgo Michało Walczako pjesę.
Sezonas bus turtingas ir gastrolių: rugpjūtį Nauberto Jasinsko „Sugrįžimas“ keliaus į Liepoją, Latvijoje, spalį „Kai kurios erelių rūšys“ - į Varėną ir Vilnių, o Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikai“ - į Mažeikius. Na, o lapkritį turime suplanavę tolimiausias gastroles - Dmitrijaus Krymovo „Requiem“ išvyksta į Stambulą, į Turkiją.
Gruodis, kaip visada, priklausys ir mažiesiems žiūrovams - lauks jau trečias Karolio Maiskio pasakojimas apie vaikų pamirštus žaisliukus. Tad „svajonių projektų“ sąrašas ilgas, o didžioji jo dalis - kad ir nuobodi popieriuose - scenoje virsta tuo, dėl ko visi ir dirbame.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą