Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kviečia į parodas

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) nuo 2021 m. gegužės 7 d., penktadienio, 16 val. veiks trys naujos parodos:

Živilės Minkutės instaliacijų paroda „Nertis iš kailio“;

Jolantos Kyzikaitės tapybos paroda „Maskaradas“;

Dainiaus Trumpio instaliacijų paroda „Ir visa tai žolė apgaubs“.

Parodos veiks iki 2021 m. birželio 6 d.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) nuo 2021 m. gegužės 7 d., penktadienio, 16 val. eksponuojama Živilės Minkutės instaliacijų paroda „Nertis iš kailio“.

Pagrindinis parodos naratyvas – kūnas bei susidūrimas su savo kūniškumu. Kūnas pateikiamas kasdienai neįprastu kampu – odos fragmentų atspaudais. Instaliacijoje Živilė Minkutė kvestionuoja kūną kaip neišvengiamybę, kaip santykių tinklą su kitais, su aplinka ir pačiu savimi. Būtent pastarasis dažnai būna sudėtingiausias, atsiskleidžia kaip nesibaigiantis kūrimo ir perkūrimo procesas, kaip nuolatinė įtampa ir atotrūkis tarp savo kūniškos realybės ir siekiamybės, kylančios iš vidaus ar neišvengiamai į mus plūstančių vaizdinių.

Anot menininkės, bandydami priartėti prie savęs, o tiksliau – vaizdinio apie save, kūną keičiame, modifikuojame, įspaudžiame jame įvairiausius ženklus: tatuiruotėmis, auskarais, rūbais, šukuosena pasakojame istorijas apie save, komunikuojame vertybes ir identitetą, nukreipiame kitų dėmesį į tam tikras kūno dalis ar jas tiesiog maskuojame.

Tai tam tikras kontrolės savo kūne atspaudimas, estetinis judesys nuo universalaus link išskirtinio (nuo tiesiog kūno iki mano kūno). Ž. Minkutė apverčia šią ašį – pasitelkdama kūną kaip grafikos klišę, kuria iš pirmo žvilgsnio abstrakčias, tačiau pilnas atpažįstamų formų, odos faktūrų monotipijas, o skeneriu užfiksuotus kūno vaizdus jungia į trijų minučių trukmės audiovizualinius kūrinius.

Minimalistinis, pulsuojantis vaizdas priartina žiūrovą prie rituališko, performatyvaus proceso, kuris kalba apie realų prisispaudimą visu kūno plotu ir suvokimą, kad čia tu ir  kad taip ir bus.

„Nertis iš kailio“ yra ne tik apie kūniškas patirtis, bet ir apie bandymą nutrinti medijų ribas, naujai prakalbinti grafiką ir ją kvestionuoti pasitelkiant skaitmenines fiksavimo priemones. Kartu ekspozicija skatina apmąstyti vyraujančius idealaus kūno, grožio kulto stereotipus.

„Kūno tema visais laikais yra aktuali bei apimanti įvairius kontekstus. Kūno skirtumai tampa atskirties bruožu, pavyzdžiui, iš to kyla tokios socialinės problemos, kaip rasizmas ar seksizmas. Idealus kūnas virto grožio simboliu, kuris gali būti išreikštas tiek per sveiką gyvenseną, tiek per grožio kultą,  pasitelkiant plastinę chirurgiją.

Manau, rastume dar ne vieną temą, kuri socialinėje plotmėje perteikiama per fizinio kūno prizmę. Visgi mane domina visas temas sujungiantis asmenybės laisvės motyvas, kuris ir paskatino sukurti šias instaliacijas“, – teigia parodos autorė.

Živilė Minkutė (g. 1990) – jaunosios kartos menininkė. 2015 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė grafiką, 2012–2013 m. studijavo École Supérieure d'Art de Lorraine Meco mieste Prancūzijoje. Nuo 2012 m. dalyvauja parodose, tarptautiniuose projektuose ir rezidencijose Lietuvoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Kinijoje, Rusijoje, Indijoje, Belgijoje, yra surengusi 6 personalines parodas.

Nuo 2021 m. gegužės 7 d., penktadienio, 16 val. veiks Jolantos Kyzikaitės tapybos paroda „Maskaradas“.

Jolanta Kyzikaitė jau beveik dešimtmetį savo kūryboje vysto žaidimų temą – nuo įvairių vaikiškų žaidimų atvaizdavimo kūriniuose iki žaidimo pačia tapyba, tapybine forma. Pasirinkdama ir analizuodama žaidimą „Medžioklė“, kuriame veikia persirengėliai, gyvūnai, o žaidėjas gudrauja, imituoja įvarius gyvūnus, Jolanta dar ankstyvojoje kūryboje paliečia karnavalo, „kailio“ keitimo, persirengėlių, kaukių temą. Persirenginėjimas, įsikūnijimas į gyvūnus ar kitus personažus yra vienas populiariausių vaikystės žaidimų, kuriame taisyklės tik instinktyvios arba sugalvotos žaidimo eigoje, priklausomai nuo to, esi gyvūnas ar medžiotojas.

Paveiksluose J. Kyzikaitė ne tik atvaizduoja savo fantazijų pasaulį ar, tiksliau, realybę, perteiktą per menininko matymą, bet ir meistriškai įtraukia žiūrovą, lankytoją, kuris tampa lygiaverčiu žaidėju, besivadovaujančiu intuicija ir kuriančiu žaidimo taisykles.

Tapytoja kvietė žaisti jau ne kartą: 2014 m. parodoje „Ma(e)no žaidimai“ siūlė žiūrovams du paveikslų skaitymo būdus, 2016 m. parodoje „Kauliukų tapyba“ kūrinius kūrė mesdama kauliukus, kurie darė įtaką paveikslo siužetui, 2018 m. parodoje Trakų Vokės dvare pakvietė į nesibaigiančią pasakišką puotą, kurioje ji – princesė, pagrindinė šventės-parodos kaltininkė ir medžiotoja, pratęsusi kūrinį „Karališka medžioklė“ su lanku šaudydama dažais į ten pavaizduotas papūgas.

Dabar J. Kyzikaitė kviečia į „Maskaradą“, kurio dalyviai – parodos lankytojai – kaip ir pridera maskaradui, bus su kaukėmis. Nors karantino nuotaikos ne pačios pozityviausios, Jolanta Kyzikaitė ir vėl pasitelkia ironiją, įprasmina vietą, laiką ir kviečia žaisti, dalyvauti pokylyje, įsijausti. Kūriniuose matysime miško, naminius ir egzotinius gyvūnus, taip pat žmones ir įvairias jų kaukes: džiaugsmo, liūdesio, pykčio, išgąsčio. Panašu, kad gyvūnų emocijas (kaukes) menininkė lengvai leidžia matuotis kiekvienam iš mūsų. Paradoksas, kad lankytojai dėvės kaukes, jog apsisaugotų nuo viruso, tačiau akivaizdu, kad šioje parodoje menininkės tikslas – nukreipti dėmesį nuo realybės ir įsijausti į pokylio atmosferą.
 

Pasak parodos autorės, „nebūtina vaizduoti kaukių tapyboje, kad atskleistum santykius. Mane domina pati situacija – kaip fiziškas (dėl kaukės ar saviizoliacijos) užsidarymas nuo viešumos veikia santykius su žmonėmis ir mus supančia aplinka. Nagrinėdama dabartį bandau įžvelgti ateitį.

Mane domina ne tik kaukė, bet ir kas slepiasi po ja. Pats žodelis „po“ turi nuorodą ne tik į tam tikrą vietą (po akmeniu, po kauke), bet ir į laiką (po karantino, po finansų krizės). Šiuo metu kaip niekad yra svarbus vietos ir laiko santykis“.

Menotyrininkė Sonata Baliuckaitė, analizuodama J. Kyzikaitės kūrybą, akcentuoja menininkės pasirenkamų temų aktualumą: „Jolantos Kyzikaitės grafiški paveikslai artimi poparto stilistikai, veikėjai – animacijos personažai, mistiniai, egzotiniai gyvūnai, šiandienos herojai ar ji pati. Tačiau  paskutiniu metu tapytoja, perdėliodama ir konstruodama situacijas, užsižaidžia pačia tapybine forma. Tapomas gana plokščias vaizdas atrodo tarsi dekoratyvus kilimas, o itin šiuolaikiški, didelio formato kūriniai – tarsi prabangūs barokiniai gobelenai, – teigia menotyrininkė.

– Jolantos Kyzikatės kūrybos nesumaišysi su nieko, jos individualus stilius susiformavo dar studijų pradžioje. Didelis formatas, grafiškas piešinys, stilizuotos žmonių figūros, kaukės. Menininkė dirba ciklais, analizuojant kiekvieną jos paveikslų seriją, atrodytų, kad ji paliečia socialines, politines to meto aktualijas.

Tačiau grįžtant dešimtmečiu atgal, pamatai, kad tai tiesiog bendražmogiškos ir amžinos aktualijos, tuo metu svarbios pačiai kūrėjai, kaip ir kiekvienam jautriai į aplinką reaguojančiam žmogui.

Jos kūriniuose analizuotos tiek emigracijos, prievartos temos, ritualai, apeigos, baimė, juoko prigimtis, menininko statusas ar kitos ne itin malonios temos. Tačiau ryškios spalvos, dekoratyvi juoda linija, teatrališkos detalės, mistifikuoti pasakiški siužetai paverčia paveikslus butaforiniu, t. y. netikru pasauliu; paveikslai, jų istorijos tarsi pridengti kaukėmis, o jų supratimas priklauso nuo žiūrinčiojo patirties, pavyzdžiui, vaikas kūrinius matys visiškai kitaip, nei suaugęs“, – rašo S. Baliuckaitė.

Jolanta Kyzikaitė (g. 1980) meno scenoje aktyviai dalyvauja nuo 2003 m., jos kūryba buvo pristatyta dešimtyje autorinių ir daugiau nei 60 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2010 m. Jolanta Kyzikaitė tapo konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ I vietos laureate, 2018 m. jai suteiktas meno daktaro laipsnis.

Menininkė aktyviai dalyvauja „Artist in residence“ programose. Jau dešimt metų Jolantos Kyzikaitės kūrybai atstovaujanti galerija „Meno niša“ pristatė ją meno mugėse Vienoje, Budapešte, Kelne, Maskvoje, Paryžiuje, Briuselyje ir Vilniuje. Jolantos Kyzikaitės kūrinių yra įsigijęs MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, „Walter Bischoff“ muziejus Vokietijoje ir privatūs kolekcininkai.

Parodą rengia VšĮ Vilniaus rotušė, projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Nuo 2021 m. gegužės 7 d., penktadienio, 16 val. eksponuojama Dainiaus Trumpio instaliacijų paroda „Ir visa tai žolė apgaubs“.

Parodos visuma susideda iš visiškai skirtingų istorijų, laikmečių bei geografinių vietovių, kurios tam tikru momentu susijungia į vieną jauseną, vaizdinį, mintį.

Autoriaus vaikystės prisiminimai iš pionierių stovyklos susipina su patirtimi besišlaistant po militarizuotos Sirijos miestus bei kaimus. Prisiminimai apie pagarbų jaudulį keliančias aktų sales, baseinus, kurie vaikystėje versdavo gėdytis savo nuogumo, sporto sales, kurios įkvėpdavo svajoti apie mažas beprasmes pergales, fabrikus, kuriuose daug ir sekinančiai dirbai, ligonines su savo išskirtiniais kvapais ir mintimis apie paskendimą tyloje, girdint naktines ligonių aimanas.

Prisiminimai apie neaprėpiamomis vaikų žaidimų teritorijomis virtusias daugiabučių namų statybų aikšteles ir pilkus gigantiškus namų griaučius, kur susimaišydavo baimės, jaudulio, smalsumo, niūrumo, paslapties bei džiugesio jausmai. Visa tai jungia šių istorijų nematomas gijas į dramatiškus mazgus. Asmeninė istorija tampa praeities kliedesių samplaika.

Viskas virto griuvėsiais su sava liūdna estetika, prisiminimais ir... nuojauta – artėjančių įvykių nuojauta. Švelnus bei artimas žmogiškasis siaubas. Tai tartum praeities įvykių pasikartojimo nuojauta ir ateinančios realybės pajauta.

Užlieja ramybė suvokus, kad ir vėl visa tai žolė apgaubs.

Dainius Trumpis (g. 1971) studijavo tapybą Šiaulių universitete (2009 m.) ir Helsinkio dailės ir dizaino universitete TAIK (2008 m., pagal tarptautinę mainų programą „Erasmus / Socrates“), įgijo dailės magistro laipsnį. Yra surengęs netoli 30-ies personalinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Indijoje, Maroke, Prancūzijoje, Kazachstane, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Dalyvavo daugiau nei 30 grupinių parodų ir tarptautinių projektų Lietuvoje, Indijoje, Latvijoje, Maroke, Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kinijoje, Estijoje, Kazachstane, Suomijoje ir kt. Menininkui du kartus buvo skirta Šiaulių miesto meno ir kultūros premija, triskart – individuali valstybės stipendija kultūros ir meno kūrėjams. 2012 m. Šiuolaikinio meno centro parodoje „Tapyba Lietuvoje“ autorius įvertintas specialiu apdovanojimu „Už kitokį žvilgsnį“. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Šiuo metu gyvena ir kuria Šiauliuose.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

 

Esant karantino ribojimams, KKKC Parodų rūmų lankytojams būtina laikytis tam tikrų reikalavimų: bilietus įsigyti internetu tiketa.lt arba atsiskaitant Parodų rūmų kasoje banko kortele. Vyresniems nei 6 m. amžiaus asmenims privaloma dėvėti burną ir nosį dengiančias apsaugos priemones bei dezinfekuoti rankas. Ekspozicinėse salėse būtina laikytis 2 metrų atstumo. Lankytojai įleidžiami ne didesnėmis nei dviejų asmenų grupėmis (šis ribojimas netaikomas šeimoms).

Sidebar placeholder