„Kūryba - mano būdas įsišaknyti šioje žemėje“

(1)

Neįtikėtinas dalykas Klaipėdos kultūriniame gyvenime - Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, šiuolaikinės juvelyrikos kūrėja Neringa Poškutė-Jukumienė šokiravo žiūrovus įspūdingu įvaizdžiu. Savo juvelyrikos parodą „Prūsų mėlis“ Palangos gintaro muziejaus koplyčioje ji reklamuoja vilkėdama baltą vyrišką kostiumą ir popiežiaus galvos apdangalą - mitrą.

Ką popiežiaus mitra reiškia jums?

Mitra yra vienas iš valdžios ženklų.

Valdžios kritika yra viena iš temų, kurias nagrinėju savo kūryboje. Kalbu apie valdžios neveiksnumą, nedėmesį, stigmas ir apie tai, kad moterys gali cypti, klykti, o vyrai sprendžia taip, kaip jiems reikia.

Moteriškos energijos ignoravimas vis dar jaučiamas daugelyje sričių. Ir pati, būdama neaukšto ūgio, smulki, neretai pajuntu „didelių“ vyrų susireikšminimą. Maždaug: ką čia ta mergelė… arba ir vėl tas moteriškas emocingumas…. O kas pasakė, kad taip, kaip elgiasi jie, yra geriausias pavyzdys?

Iš tiesų šis mano įvaizdis - memas, kuris buvo išmestas tam, kad jis būtų pamatytas, kad juo dalintųsi ir kad veiktų plačiai. Ir jis suveikė.

Didžiulis anšlagas lydėjo jūsų surengtą juvelyrikos instaliaciją „Prūsų mėlis“ Palangos gintaro muziejaus koplyčioje. Kaip gimė jos idėja?

Idėją padiktavo spalva.

Iki šiol mano kūryboje buvo daug geltonos, juodos ir dar raudonos spalvos. Buvau jų jau persisotinusi ir norėjau kažko kito. Prūsų mėlis mintyse buvo, tik vis taupiau jį, kol atėjo laikas emocionaliai paleisti.

Buvo įdomu eksperimentuoti su mėlyna spalva kuriant emalio technika, o po to pigmentą maišant epoksidinėje dervoje. Taip atsirado mano prūsų mėlis.

Istoriškai prūsų mėliu, arba Berlyno mėlyna, vadinamas sintetinis pigmentas, kuris buvo išgautas atsitiktinai, chemiškai sureagavus kaliui, kraujui ir geležies sulfatui.Parodoje yra daug mėlynų variacijų. Sąmoningai neįpyniau prūsų mėlio atradimo istorijos, nes ji ir taip pakankamai išeksploatuota įvairiomis formomis mene ir visur kitur. Kalbu apie šiuolaikybę ir istoriškumą, šaržuoju politiką ir atiduodu duoklę sakralumui.

Kaip projektą siejate su Prūsija?

Aš esu kilusi iš Akmenės krašto. Klaipėdoje esu atvykėlė. Gyvenu šiame krašte ir man čia labai patinka. Galbūt kažkada praėjusiuose gyvenimuose aš čia jau gyvenau.

Jaučiu poreikį įsižeminti, įsišaknyti šioje žemėje, sukurti kažką susijusio su šiuo kraštu.

Nors, tiesą sakant, prieš parodos atidarymą buvau suabejojusi, ar bevadinti ją taip, nes visame ekspozicijos kontekste svarbesni tapo kiti dalykai, prūsų mėlis liko tik kaip spalva: vedanti, raminanti ir sykiu labai gili.

Vis dėlto joje yra daug semantinio ir metaforinio krūvio apie prūsų mėlį ir Prūsijos karalystę.

Ekspozicijoje dominuoja rombo formos, iš kurių atpažįstame jūsų braižą. Ką jums reiškia ši figūra?

Geometrinė forma rombas mano kūryboje yra jau keleri metai. Plėtoju jo reikšmes per šiandienos aktualių temų amplitudes, žaidžiu šia forma medžiagoje.

Tai tiesioginis juvelyrikos simbolis - deimantas. Įnoringa, bet universali ši forma. Pavyzdžiui, tris vienodus rombus suglaudus kraštinėmis, susidaro kubas. Kai man atėjo projekto „Prūsų mėlio“ idėja, atsiverčiau pažiūrėti jo istoriją.

Įdomus sutapimas, kad prūsų mėlio formulės struktūra yra kubo formos. Priėmiau tai kaip ženklą, kad idėją vystau tinkama linkme.

Sulaukėte kvietimų plėtoti šią temą kituose miestuose. Kokie jūsų kūrybiniai planai šiais ir ateinančiais metais?

 

Šiuos metus užbaigsiu Šiauliuose. Festivalyje „Virus“ esu pakviesta atlikti savo performansą ir pristatyti šiuolaikinės juvelyrikos parodą.

Performanse bus plėtojama ta pati tema, kaip ir parodoje „Prūsų mėlis“, tik dar per kitus naratyvus, daugiau su briliantine žaluma.

O kitiems metams turiu kūrybinių sumanymų tarptautiniu kontekstu. Šiais metais dalyvavau Miuncheno juvelyrikos savaitėje, pasidairiau Florencijoje. Kitąmet noriu dalyvauti šiuolaikinio juvelyrikos meno bienalėje Portugalijoje.

Toliau tęsiu juvelyrikos meno ribų šiuolaikiniame mene tyrimus.

Kaip manote, kada menininkas pasiekia kūrybinę brandą? Ar pati jaučiatės ją pasiekusi?

Man atrodo, kad menininko kūrybinis aktyvumas nėra susijęs su amžiumi. Labai žaviuosi menininkais, kurie, būdami 90 metų, rašo, tapo ir klasiškai dėlioja mintis. Aš taip norėčiau.

Negaliu pasakyti, ar esu pasiekusi kūrybinę brandą. Manau, kad tai meno istorikų darbas.

Iš laiko perspektyvos žvelgiant, aš jau nesu jaunasis menininkas. O gaila, nes jauni menininkai dabar turi tiek daug galimybių, bet jomis nesinaudoja, nes tai - visai kita karta. Jie labai laisvi, nedarys to, kas jiems nepatinka.

Aš augau represyviame laike, kai skausmingai kainuodavo balai, buvo bausmės, nepriteklius ir aplinkos, tėvų tylusis moralinis spaudimas. Tikriausiai todėl iki šiol vis galvoju, kad galima dar geriau.

Esu labai savikritiška ir perfekcionistė. Tai mano didelė yda, dėl kurios labai pavargstu emociškai. Ruošdama parodą taip persitempiu, kad po to bent porai savaičių iš viso iškrentu iš konteksto, susergu ar pan.

Bet kuris mano baigtinis projektas man viduje nėra baigtas. Daugelį savo asmeninių kūrinių laikui bėgant perkuriu, kad jie įgytų naują kontekstą ar aktualumą. Žiauriai nuskambės, bet, manau, kad mano kūrinius gal užbaigs, o gal tęs tik mano vaikai po mano mirties (juokiasi).

Tikiuosi, kad mano vaikai bus kitokie.

Dėstote šiuolaikinę juvelyriką Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Koks jūsų metodas įkvėpti jaunimą?

Manau, kad visos idėjos sklando ore, tereikia iš to oro pasiimti. Aš domiuosi daug kuo: literatūra, kinu, teatru, šokiu, muzika. Viskuo, kas gali būti inspiracija vizualaus meno kūrybai.

Tą patį ir jaunimui sakau. Neturiu kito metodo.

Aš pati tik per asmeninę kūrybinę praktiką ir stebėdama pasaulinį, Lietuvos kontekstą suvokiau, kas yra kūryba man ir kur link noriu eiti kaip kūrėja.

Kūryba nėra tik savirealizacija, menininkas privalo kalbėti apie aktualijas.

Galime kalbėti apie šlapią skėtį lauke ir sykiu apie šiandienos politinę situaciją. Tai gali būti lygiavertės temos, jeigu kūrėjas ners į tai visa širdimi.

Ar neria?

Nebūtinai, bet yra tokių, kurie neria, ir labai giliai. Juos aš jau dabar matau kaip menininkus. Svarbu, kad nesugestų.

Kas sugadina menininką?

Manau, kad susireikšminimas. Savikritikos praradimas.

Mes visi galime tapti amatininkais, jų irgi reikia, bet kūrėjai, kūrybinio lauko augintojai ir plėtotojai tokie gimsta. Tereikia paliesti jų jautrias stygas. Stebuklas yra ne atrasti menininką, o jį pasukti kaip garso svirtelę tyliau arba garsiau.

 

Kodėl tiek nedaug jaunų menininkų po studijų pasirenka gyventi ir kurti Klaipėdoje?

Aš visus raginu atvažiuoti į Klaipėdą, nes Klaipėda yra galimybių miestas.

Tuo įtikinti nėra lengva. Kas juos pasitinka čia? Niekas.

Vilniuje taip pat niekas nepasitinka.

Vilniuje yra daugiau darbo galimybių įsitvirtinti. Taip, pasirinkę didelį miestą, dauguma ištirpsta konkurencijoje, tampa ne tokie matomi, labiau pilki, labiau amatininkai, bet dirba meno srityje.

O atvažiavę į Klaipėdą jauni menininkai neturi prie ko šlietis. Mes gi negalime pasiūlyti jiems meno krypties darbo. Jauni studijas baigę menininkai eina dirbti į parduotuves ir kavines, kad išgyventų, ir išsisemia, pameta save.

LDS Klaipėdos skyrius kviečia juos į meninius projektus, bet neturi resursų juos globoti.

Aš nesakau, kad reikėtų jaunų menininkų pensiono, bet manau, kad reikėtų jiems daugiau realizacijos galimybių, dirbtuvių lengvatinėmis sąlygomis, paramos jų verslo pradžiai, jų idėjoms.

Esate aktyvi Klaipėdos kultūros bendruomenės narė. Bendruomenė aktyviai kėlė buvusio Klaipėdos komisariato patalpų perdavimą menininkams klausimą, vėliau pasisakė už pašto įveiklinimą. Tačiau šie procesai nurimo be rezultato. Kaip manote, kodėl?

Kai nori būti savo miesto gyventojas, tau skauda. Tačiau kai keli geras idėjas, bet negauni atgalinio ryšio, nusvyra rankos. Jeigu esi sveikas, nedaužysi galvos į sieną.

Manau, kad Klaipėdos kultūros ir politinėje bendruomenėse yra komunikacijos stygius. Man įdomus aktyvus socialinis, kultūrinis gyvenimas, bet jame yra daug pozos, nenuoširdumo. Patys menininkai yra linkę ne tik į egoizmą, bet ir į povizmą.

Viena vertus, yra gerai, kad mes esame nedideli ir vieni kitus pažįstame. Kita vertus, tai yra blogai, nes tarp mūsų tvyro kažkokia nesveika konkurencija.

Jaučiu, kad mano gyvenime dabar toks etapas, kad geriau atiduosiu energiją kūrybai, užuot eikvojusi ją visuomeninei veiklai. Jaučiuosi išsisėmusi.

Negaliu sakyti, kad nebuvau išgirsta. Tikrai daug dalykų padariau, kuriuos buvau sumaniusi, bet tai nepasiekia tos stadijos, kad galėtų gyvuoti toliau be manęs.

Negaliu kritikuoti, kad Klaipėdoje vis daromos visokios studijos, tačiau kartais atrodo, kad jau tuoj kažkas sprogs, bet energijos pritrūksta.

Aš manau, kad ta energija dingsta valdžios koridoriuose ir kabinetuose esančių stalų stalčiuose.

Kad ir kaip būtų skaudu, bet politinė valia Klaipėdoje yra neįgali. Jai smagu kultūra pasivaišinti, pasipuikuoti tam tikruose renginiuose, nusifotografuoti prie sienelių, bet tuo viskas pasibaigia.

Ir dabar jaučiu, kad tuoj visi pradės kalbėti apie kultūrą, nes kovo mėnesį bus rinkimai. Rinkimai praeis ir vėl įsivyraus štilis.

Kas šiais metais Klaipėdos dailės gyvenime jums buvo reikšmingiausias įvykis?

Puikus ir reikšmingas įvykis buvo monumento „Kardas“ nuvertimas.

Negaliu atsiriboti, bet Lietuvos dailės sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuota paroda „Dailės muziejus“ buvo labai svarbus įvykis.

Ši paroda, kurią jūs kuravote, buvo vasarą. Ji buvo kaip priminimas apie Klaipėdos dailės muziejaus poreikį. Kaip šis projektas vystosi toliau?

Paroda sulaukė daug gerų atsiliepimų, paglostymų ir peties patapšnojimų, bet realių pasiūlymų taip ir nesulaukėme.

2016 m. Klaipėdos miesto taryba patvirtino, kad Klaipėdos dailės muziejaus mieste reikia.

Patikėkite, mūsų klaipėdiečiai menininkai yra prikūrę tiek gerų kūrinių, kad tik ir laukia, kada galės nupūsti nuo jų dulkes ir parodyti.

Jiems reikia geros atrankos, ir mes ją galėtume padaryti. Pasikvietę kuratorius, pasitelkę Klaipėdos menininkų kūrybą, galėtume kalbėti įvairiausiomis temomis - nuo politikos iki abstrakcijos.

Reikia tik ieškoti resursų, šaltinių, kaip toliau tą veiklą generuoti.

Dabar užsibrėžėme tikslą, kad keletą metų dirbsime su Klaipėdos skulptūra. Šiuo metu atnaujinamas Klaipėdos skulptūrų parkas kvies lankytojus pamilti ir atrasti skulptūras iš naujo.

Pajudinsime ir kitų mieste esančių skulptūrų klausimą. Ta tema aktuali jau ne vienerius metus.

Taip pat jautri tema, kad skulptorių gretos Klaipėdoje ypač sunkiai pasipildo.

Skulptūra kinta, šiuolaikiniame mene ji tampa forma. Formos menas - nebūtinai skulptūra, tai gali būti objektas, reakcija į įvykį, instaliacija, performansas. Ketiname supažindinti visuomenę su formos menu.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder