Laimai Kerniūtei-Kanclerienei teatras buvo gyvenimas

1923 m. gimusi L. Kerniūtė nuo 1935 m. su tėvais - aktoriais A. Kerniumi ir Elena Bindokaite gyveno Klaipėdoje, mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje.

1939 m. hitlerininkams užėmus Klaipėdą, persikėlė į Šiaulius.

Baigusi gimnaziją, vaidino Šiaulių dramos teatre, baigė šio teatro vaidybos studiją. Dainavimo mokėsi Kauno konservatorijoje.

1946 m. buvo priimta į besikuriantį Klaipėdos muzikinės komedijos teatrą.

"Buvo siaubinga. Mus, visus aktorius, varinėjo valyti griuvėsių. Ką pasakydavo - tą reikėjo dirbti.

Buvo labai sunku, tačiau, aš manau, darbas taurina žmogų. Galbūt todėl mūsų kartos žmonės buvo praktiški, mokėjo taupyti.

Dabar žmonės laimingi. Kiekvienas gabus gali mokytis - tereikia siekti, o ne gulėti ir tingėti„, - pokario prisiminimais dalijosi aktorė su “Vakarų ekspresu" per savo 80-metį 2003-iaisiais.

Tetre išdirbo 40 metų

Pirmajame pokariniame šio teatro spektaklyje, kurio premjera įvyko 1946 liepos 27 d., K. Jurašiūno muzikinėje pjesėje „Eglė žalčių karalienė“ (rež. J. Gustaitis) L. Kerniūtė suvaidino Eglės sesers Žibutės vaidmenį.

Tame pat spektaklyje aktorius Vytautas Kancleris sukūrė pirmąjį savo vaidmenį - Žilviną.

Teatras sujungė šių dviejų aktorių likimus. Praėjus metams po pirmosios premjeros jiedu susilaukė sūnaus, kurį pavadino Žilvinu, vėliau gimė dukra Dalia.

Kartu su vyru V. Kancleriu L. Kerniūtė-Kanclerienė sukūrė vaidmenis spektakliuose „Platonas Krečetas“, „Akmeninė gūžta“, „Dėdės Tomo lūšnelė“, „Karalius Edipas“.

Aktorė mėgo dramatizmo prisodrintus moterų vaidmenis spektakliuose „Andželo“, „Barbora Radvilaitė“, „Marti“, „Taifūnas“. Juose atsiskleidė jos gilūs jausmai, žemas, skambus, sodrus balsas, vaidybinė branda, energija ir temperamentas.

Nesvetimi jai buvo ir komediniai vaidmenys spektakliuose „Septynios ožkenos“, „Titaniko valsas“, „Tartiufas“.

Iš viso Klaipėdos dramos teatre aktorė išdirbo per 40 metų, sukūrė daugiau nei 100 įvairiausių vaidmenų.

"Mano tėvų pamatų pamatas buvo teatras. Ten buvo jų tikrasis gyvenimas. Namai - tai vieta, kur gali permiegoti.

Viskas reikšminga tik teatre. Viskas, kas trukdė teatrui, - namuose: sunki buitis, mūsų, vaikų, ligos, tarpusavio nesusipratimai. O teatre - polėkis, fantazijos, aistros, premjeros, baliai.

Dabartiniais terminais tariant, tėvai gyveno virtualiajame pasaulyje„,- pasakojo “Vakarų ekspresui" Dalia Kanclerytė.

Klaipėdos dramos teatro aktoriai Vytautas Kancleris ir Laima Kerniūtė-Kanclerienė 1974 m. rugpjūčio mėn. Bernardo ALEKNAVIČIAUS nuotr. iš Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo.

Laisvė - didelis dalykas

Vyro V. Kanclerio netektį (V. Kancleris mirė 1997 m.) L. Kerniūtė-Kanclerienė vadino skaudžiausiu gyvenimo įvykiu.

"Didžiausias smūgis man gyvenime buvo vyro netektis. Tada ir prasidėjo visokie nesusipratimai. Tačiau su teatru ryšys nenutrūko.

Ryte atsikeliu ir galvoju: eisiu į teatrą pažiūrėti, kas ten darosi, bet bijau trukdyti.

Dabar teatre visi skuba, lekia, nervinasi. Vis tiek ateinu, negaliu be teatro. Jis man - kaip liga. Žiūriu visus spektaklius.

Tarp kitko, galiu pasakyti, kad Klaipėdos dramos teatro spektakliai - labai geri.

Dėl to išaugo teatras, kad aktorių čia niekada nevaržė režisieriai.

Tačiau dabar dirbti dar įdomiau, nes nėra diktatūros ir pačiam teatrui. Laisvė - didelis dalykas. Žmogus gali mąstyti ir daryti, ką nori", - savo mintimis apie teatrą dalijosi 80-metė aktorė.

Mirė L. Kerniūtė-Kanclerienė sulaukusi 82-ejų, 2005 m. rugpjūčio 19 d. Klaipėdoje. Palaidota Lėbartų kapinėse.