Laiškas Aidui Marčėnui: prisiminimai iš Karaliaučiaus, kurių neištrynė laikas
Iš prisiminimų išnyra pirmasis susitikimas Karaliaučiuje, bendros dienos, pokalbiai apie poeziją, apsilankymas Tolminkiemyje ir vaizdas, kuris, pasak autoriaus, išliko gyvas iki šiol – balkone stovintis poetas, žvelgiantis į miesto bokštus ir ištariantis frazę, tapusią laiko ženklu.
Arvydas Juozaitis: LAIŠKAS AIDUI
- Aidai, atvažiuosi į Karaliaučių?
- Pas ką?
- O pas ką norėtum?
Pauzė.
- Kada?
Toks ar labai panašus mudviejų pokalbis telefonu įvyko 2004 metų rugsėjį. Ką tik buvau pradėjęs dirbti Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Kaliningrade. Tai buvo viena didžiausių mūsų atstovybių užsieniuose.
Tik koks ten užsienis-— Rytprūsiai!
Mano darbo strategija buvo kaip ant delno: parodyti įstabų Karalių miestą be karalių šviesiesiems lietuviams, o Kaliningradui - šviesiuosius lietuvius.
Pavyko, ir su kaupu, nes per 4,5 tarnystės metus atsikviečiau mūsiškių ne vieną šimtą.
Honoraro negaudavo niekas, nes tikras honorarams visiems — menininkams, mokslininkams, atlikėjams — pats Miestas, vadinasi, klaidžiojimas Rytprūsių istorijose, kurioms laiko negailėdavau.
Pirmas lietuvis, kurį išsyk griebiau į glėbį, buvo Aidas MARČĖNAS.
Jis atvyko noriai, godžiai. Užkopė į „Literatūrinio rudens“ sceną Filharmonijoje, kuri buvo (ir lieka) įsikūrusi katalikiškoje Šv. Dvasios bažnyčioje.
Gyveno Aidas „Vtoroj Oktiabrskij projezd, dom N. 4“, mano erdviame bute, kuriame specialiai susiradau su papildomu kambariu svečiams (taip taupiau biudžetą, nereikėdavo viešbučių).
Aidas, pamatęs džiakuzi, puolė į ją kaip vaikas, iš malonumo sukrankdamas kaip varnas.
Ir štai šiandien, kai Aidas jau Anapilyje, radau sava vištos koja pakeverzotą dienoraščio įrašą - jį čia pateikiu.
Keli sakiniai, o stebuklas — atgijo vaizdinių kaskadai.
Taigi:
„2004.X. 11. Aidas Marčėnas: „metaforų poezijoje beveik nebelieka… dar metonimijos ir baltos eilės… niekas“
Pas mane - dvi paras. Vietoj manęs - į Tolminkiemį. (susirgau „pilvu“ - guliu paslikas“
Tai tiek.
O kiek dar buvo pokalbių, pasivaikščiojimų! Tolminkiemyje, kur privalėjau būti kaip kultūros atašė pirmą kartą ir „inauguruotas“, turėjau susipažinti su srities lietuvių bendruomene, kuri specialiai susirinko; taip pat ir susitikti su atvykusiais svečiais, (regis, iš Marijampolės)…
Taigi, po Donelaičio skliautais ir šalia jo kapo kriptoje Aidas atstovavo ir mane.
Po galais, nejaugi metonimija - nuosmukis poezijoje? Žinoma, nes reikšmė išgaunama loginiais ryšiais, priežasties-pasekmės sankaba: “štai vakaras - sutemo“… O išganingoji metafora? Juk aišku: „akių tamsoj, širdies šviesoj“ (M. Martinaitis).
Praėjo 22 metai, Aidai, o aš ir dabar matau Tave, stovintį balkone -- padangė, vokiškas namas, ketvirtas aukštas.
Tu brauki barzdos kontūru plikų medžių grafiką danguje; Tu žiūri į Karalienės Luizės kirchės bokštą ir niurni, pakėlęs smakrą-varno snapą: „Sakai, ten dabar lėlių teatras? Kad čia viskas- lėlių teatras“.
Arvydas Juozaitis
2026-07-13, Klaipėda
P.S. Nuotrauka -- Vlado Braziūno, kuris po Aido atvyko į tą patį Miestą, į tą patį butą, tą patį balkoną.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą