„Lauksnose“ - unikalios tradicijos iš 10 pasaulio šalių

Tarptautinis nematerialaus kultūros paveldo festivalis „Lauksnos“ - analogo Lietuvoje ir Europoje neturintis tęstinis renginys, kurio metu įvairiomis formomis bus pristatomos vertybės, įtrauktos į UNESCO apsaugos konvencija reglamentuotus sąrašus bei nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo sąvadą.

Klaipėdos etnokultūros centro (EKC) direktorė Nijolė Sliužinskienė sakė, kad per keturias festivalio dienas bus pristatyta per 30 UNESCO saugomų ir į Lietuvos bei Latvijos nacionalinius sąvadus įtrauktų nematerialaus kultūros paveldo vertybių. Sulauksime apie 400 festivalio dalyvių iš 10 pasaulio šalių.

Nijole, kada ir kur vyks festivalis „Lauksnos“?

Festivalis „Lauksnos“ vyks birželio 27-30 dienomis. Kadangi tą savaitgalį persipina daug renginių, tarp kurių - didžiųjų „The Tall Ships Races“ burlaivių regata bei jubiliejinis, 30-asis, Klaipėdos pilies džiazo festivalis, tai pirma festivalio diena vyks Laikrodžių muziejaus kiemelyje, o paskutinė diena - Meno kieme.

„Pikinis“ festivalio renginių srautas vyks Danės krantinėje - penktadienį ir šeštadienį, kur šurmuliuos amatų turgelis ir scenoje prie fontanų bus pristatomos skirtingų šalių tradicijos.

Bet įžanga į festivalį vyks dar prieš Jonines: Danės krantinę papuošime autorės Mortos Pilkės „Šviečiančių sodų“ instaliacija, kuri pasitarnaus kaip atviras kvietimas „Lauksnų“ lankytojams.

Panašiu metu EKC atidarysime Mažosios Lietuvos delmonų, Margaritos Macijauskienės šiaudinių sodų ir Antano Butkaus muzikos instrumentų kolekcijos parodas, kurios bus festivalio dalimi.

Kokių iššūkių kilo organizuojant festivalį?

Turėjome laviruoti ir prisiderinti ne tik prie Klaipėdoje tuo pačiu metu vyksiančių renginių, bet ir dalintis amatų miestelio meistrais su Vilniumi, kur tą patį savaitgalį vyks tarptautinis festivalis „Baltica“, pereinantis į „Dainų šventę“.

Dalyviai dubliavosi, todėl nebuvo kaip išplėsti amatų miestelio, nes dalis amatininkų išvažiuos į Vilnių.

Kokio tipo vertybės bus pristatomos festivalio metu?

Festivalio metu bus pristatomos trijų tipų vertybės: UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašo, Lietuvos ir Latvijos sąvado.

Lankytojai turės galimybę susipažinti su visomis lietuviškomis UNESCO tradicijomis: sutartinėmis, dainų šventės tradicija, kryždirbyste bei pernai į sąvadą įtraukta šiaudinių sodų tradicija, kuriai skirsime ypatingą dėmesį: festivalio metu veiks paroda, sodų rišimo dirbtuvės, festivalio teritoriją papuoš „Šviečiančių sodų“ instaliacija.

Erika (etnokultūrinės veiklos koordinatorė. - Autor. past.), kokius amatus demonstruos svečiai iš užsienio ir meistrai iš Lietuvos?

Bus demonstruojamas Ukrainos dekoratyvinės tapybos reiškinys Petrikivkos dekoratyvinė tapyba. Petrikivka yra kaimas, kuriame ir paplito toks tapymo būdas.

Jis skirtas puošti namams, namų apyvokos daiktams. Petrikivkos kaime apskritai viskas yra ištapyta. Kiekvienoje šeimoje tradicija eina iš kartos į kartą perduoti šią meistrystę. Ten piešia visi. Tapybai naudojami tiršti dažai, specialūs teptukai iš iššukuotų kačių uodegos plaukų.

Galiu patikinti, kad nė vienas katinas dėl to nenukentėjo (juokiasi). Šiam piešimui būdingi tam tikri simboliai: gėlės, putino uogos, paukščiai: gaidys, povas.

Dominuoja ryškios spalvos. Kadangi tai yra liaudies tapyba, kiekvienas dailininkas turėjo savo braižą. Edukaciją ves „Rodynos“ mokytoja, ji parodys, kaip nusipiešti simbolius ir juos sukomponuoti į kompoziciją.

Amatų miestelyje turėsime lietuviškų amatų pristatymą: tinklų mezgimą ir pinikus. Meno kieme vyks Mažosios Lietuvos delmonų dirbtuvės, kurias ves Irena Ungaro.

Meistrė turės medžiagų skaičių, ant kurių bus galima pabandyti siuvinėti. Festivalio metu viso delmono nepavyks išsisiuvinėti, bet kas labai norės, galės susitarti su edukatore ir papildomai ateiti į atviras bei visą vasarą veiksiančias delmonų dirbtuves.

Viena iš festivalio siekiamybių - leisti žmogui pabandyti, sudominti vienu ar kitu amatu ir taip motyvuoti jį vėliau ateiti į EKC vykstančius užsiėmimus.

Svarbiausia - nugalėti pradžios baimę ir turėti tave mokantį meistrą. Po to labai natūraliai atsiranda supratimas ir tikėjimas, kad rankdarbis pavyks.

Susidomėjimas skirtingomis edukacijomis yra nuolat augantis, nes žmonės yra išsiilgę tikrumo tiek bendravime, tiek veikloje.

Nijole, kuo bus ypatinga pirmoji festivalio diena?

Pirmos dienos akcentas - sutartinės, kurios vyks Laikrodžių muziejaus kiemelyje ir Meno kieme. Sutartinės - lietuvių senõsios polifoninės muzikos fenomenas, į UNESCO sąrašą įrašytos 2010 metais.

Skiriamos vokalinės (giedamos, šokių ir žaidimų), vokalinės instrumentinės ir instrumentinės sutartinės.

Sutartinių giedojimui svarbus ne tik muzikalumas, bet ir ypatingas tarpusavio sutarimas, darnumas, savitas garso išgavimas, artikuliacija.

Birželio 27 dieną koncerte „Sutartinių sodai“ unikalų sutartinių skambesį dovanos kolektyvai: „Alsūnė“, „Čiulbutė“, „Lygė“, „Pyniava“, „Rags“, „Saulala“, „Ratilio“ ir „Sasutalas“.

„Beat Bitela“ sutartinių, beatbox'o ir elektroninės muzikos projekto premjerą uostamiesčiui dovanos elektroninės muzikos kūrėjas GON ir „Ratilio“ sutartinių giedotojų grupė.

Erika, kokia bus egzotiškiausia tradicija, pristatoma festivalio metu?

Tai iš Maroko bei vergų kultūros kilusi tradicija gnava. Gnavių etninės grupės buvo atvežta į Maroką iš Afrikos į pietus nuo Sacharos maždaug XI a. Gnaviams taip pat priklausė ir vietinių berberų grupė iš Maroko pietų.

Šios skirtingos žmonių grupės atvykusios į Maroką, neturėjo vienos bendros kultūros. Savo ceremonijomis, dainomis ir susibūrimais šie žmonės atkūrė ne įsivaizduotą, o tikrą bendruomenę, kad susitaikytų su prarasta praeitimi.

Gnava - tai įspūdinga istorija apie tai, kaip įvairių kultūrų žmonės kūrė savo tapatybę, nutrūkus jų pačių kultūros tęstinumui.

Gnavos žanro muzika sujungia pasaulietinę ir religinę tradicijas. Ilgą laiką gnavos muzika buvo atliekama neviešuose religiniuose ritualuose, kurie nukeldavo dalyvius į transo būseną.

Šiuo metu gnavių kultūra laikoma daugialypės Maroko kultūros ir tapatybės dalimi.

Gnavių tradicijoje derinamos afrikietiškos protėvių ritualų praktikos, arabų, musulmonų ir vietinių berberų kultūros apraiškos. Atliekant muziką, ypač miestuose, praktikuojamas terapinis apsėdimo ritualas, kuomet per visą naktį vyksta ritmo ir transo ceremonijos. Kaimo vietovėse organizuojamos bendros vaišės, aukojant šventiesiems.

Atliekant gnavą, miestuose naudojamas kupranugario oda dengtas styginis muzikos instrumentas gimbri ir geležinės kastanjetės, o kaimo vietovėse dažniau naudojami dideli būgnai ir kastanjetės.

Mieste dėvimi spalvingi, siuvinėti kostiumai, o kaimo praktikai būdinga balta apranga su aksesuarais. Festivalio metu birželio 29 dieną gnavos tradiciją pristatys Omar Hayat ir grupė.

Nijole, kuo žiūrovus nustebins tradicija iš Sakartvelo?

Festivalio „Lauksnos“ metu folkloro grupė „Pherkhisa“ pristatys kartvelų polifoninį dainavimą, kuris yra neatsiejama Sakartvelo kultūros dalis.

Visų regionų polifonijos stiliams būdingas ostinatinis daugiabalsumas bei laisvos ritmikos melodinė linija.

Yra ir sudėtingesnių polifonijos formų: žemo registro bosų polifonija Rytų Sakartvele, ypač Kartli ir Kakheti užstalės dainose (ritmingai vystosi dvi labai ornamentuotos melodinės linijos ostinatinio boso fone) ir kontrapunktinė polifonija Acharoje, Imeretijoje, Samegreloje ir ypač Gurijoje. Vakarų Sakartvelo kontrapunktinė polifonija pasižymi vietine jodeliavimo, įvardijamo krimanchuli, įvairove.

Kuo ypatinga suomių Kaustineno smuikavimo tradicija?

Kaustineno liaudies muzika - tai suomių tradicija, kurioje pagrindinis, nors ir ne vienintelis, melodinis instrumentas yra smuikas.

Būtent smuikas (su kitais instrumentais ar be jų) diktuoja šokių ar dainų tempą.

Muzikai, pagrįstai grojimu iš klausos, būdingas sinkopuotas ir akcentuotas ritmas, pagal kurį lengva šokti.

Savitas Kaustineno liaudies muzikos stilius ir grojimo technika gyvuoja jau daugiau nei 250 metų, o šios vietovės muzikantų repertuare yra keli šimtai melodijų.

Kaustineno liaudies muzika grojama įvairiomis progomis: privačiai, bendruomenėse, viešose šventėse, vestuvėse ir kitose ceremonijose, koncertuose ir viešose improvizacijose bei kasmetiniame Kaustineno liaudies muzikos festivalyje. Atlikėjai dažnai vilki tradicinius kostiumus.

Dauguma Kaustineno ir kaimyninių bendruomenių gyventojų šią muziką laiko esminiu savo asmeninio ir bendruomenės identiteto aspektu, net jei patys tradicijos nepuoselėja.

Manoma, kad ji simbolizuoja priklausymo bendruomenei jausmą ir yra laikoma priemone ryšiams tarp kartų stiprinti.

Šios tradicijos reikšmė akivaizdi viešųjų erdvių pavadinimuose ir simboliuose - pavyzdžiui, Kaustineno herbe vaizduojamas smuikas. Festivalio metu šią tradiciją pristatys liaudies šokių ir muzikos ansamblis „Ottoset“.