Liudas Vyšniauskas apie Caravaggio, „už didžiules siekiamybes reikia susimokėti“

„Aš net iš išvaizdos nepanašus į Caravaggio“, – sakė aktorius. Tai galima priimti kaip palengvėjimą. Net jei dailės istorijoje jis įrašytas greta didžiausių meistrų – gyvenime Caravaggio buvo linkęs į žiaurumą, kaltintas žmogžudyste. Įdomu, kad kalbantis su L. Vyšniausku lengva pastebėti kažką jo povyzoje, raiškoje – sunkiai įvardijamų bruožų rinkinį, lengvai leidžiantį energingą, laisvalaikiu žvejoti mėgstantį aktorių įsivaizduoti vaikštantį Italijos gatvėmis prieš penkis šimtus metų. Spektaklio premjera Klaipėdos dramos teatre – liepos 1–3 dienomis.

Ieškant informacijos apie jį, Caravaggio atsiskleidžia kaip prieštarų kupina asmenybė. Kaip savo personažą apibūdintumėte pats?

Sakyčiau, kad mes dar tik pradedame susipažinti. Ir ta pažintis neužsibaigė kuriuo nors repeticijų bloku ar premjera.

Caravaggio yra sudėtingas personažas. Jis maksimalistas, nori visko čia ir dabar, ir greitai. Neturi kantrybės kai kuriais klausimais. Jis buvo genialus dailėje, bet tai nereiškia, kad toks buvo ir gyvenime. Kai kuriais labai elementariais klausimais jis buvo gal net kvailas.

Nuskriaudžiantis ne tik save, bet ir visus aplinkinius. Caravaggio genialumas labai susijęs, net neatsiejamas nuo jo žmogiško kvailumo. Jis turbūt negalėjo būti kitoks – už didžiules siekiamybes reikia susimokėti.

Mane domina ne tik pats dailininkas, bet ir jo aplinka. Jis tą aplinką stipriai veikė, kūrė savo gaivališku gyvenimu.

Dažniau tenka kurti fikcinius, išgalvotus personažus, bet šiuo atveju spektaklio centre – reali asmenybė. Kiek galvojote apie Caravaggio kurdamas savo personažą, ar jums svarbu istorinis tikslumas?

Ne, jo nesiekiu. Manau, kad to ir nereikia daryti, nes ne čia esmė. Net vizualiai nesu panašus į Caravaggio. Nenoriu užsikrauti naštos, kuri nepadės sukurti vaidmens.

Ir jo asmenybės dydis manęs neslegia. Prieš spektaklį mažai apie jį žinojau: kad italas, kad neblogas dailininkas. Esu matęs kažkiek reprodukcijų, net nepasakyčiau, kad jo darbai labai įstrigo. Bet kaip ir su visais dalykais – prisijaukini ir jie tampa svarbūs. Dabar jau žinau Caravaggio paveikslus. Tai man didžiulė nauda.

Mini, kad spektaklis kuriamas pagal Caravaggio paveikslus. Kurie iš jų labiausiai įstrigo, rezonuojantys, artimiausi?

Sunku išskirti kurį nors vieną – būta skirtingų kūrybos etapų, dailininkui rūpėjo įvairūs dalykai. Labiausiai imponuoja „Mergelės Marijos mirtis“, „Šv. Mato pašaukimas“, „Šv. Rožinio Madona“.

Man labai įdomi režisierės pasiūlyta dramaturgija, ėjimas per Caravaggio paveikslus – analizuodami kūrinius stengiamės suprasti, kas jam buvo įdomu, juokinga, kodėl jis vienaip ar kitaip elgėsi, mąstė, kūrė.

Kaip ėjosi repeticijos, juk dirbote su gana marga kompanija?

Procesas buvo labai įdomus. Man tikrai buvo įdomu susitikti su tokia didele kūrybine grupe. Joje žmonės, su kuriais nesvajojau ir neįsivaizdavau, kad susitiksiu. Jie liberalūs, demokratiški, laimingi. Tai – aukščiausios prabos šiuo metu kuriantys lenkų menininkai.

Labai smagu tuos žmones pažinti, ne tik dirbti su jais. Jei būtų buvęs greitas projektas, nespėtume pažinti vieni kitų. Džiaugiuosi, kad su lenkais susibičiuliavome, jie labai geri aktoriai, dirba rimtuose teatruose, įvairiausiuose projektuose. Bendravimas plečia akiratį ne tik iš profesinės pusės – jų politinis, kultūrinis laukas yra kitoks nei pas mus. Jiems lygiai taip pat naudinga pažinti mus. Vyksta abipusiai mainai. Ir tai nėra kažkoks klasės demonstravimas.

Dėl paties darbo – džiaugiuosi, kad jis sutapo su karantino pabaiga. Turėjau laiko dirbti neskubėdamas, ramiai, įsigilindamas. Teatre juk skubėjimas yra natūralus būvis – vienas kitą nuolat lenkia terminai.

Toks darbas leido per repeticijas labai gerai pajusti kolegų svarbumą ir artumą. Kalbu iš savo varpinės, bet pats tikrai pajutau didesnę pagarbą kolegoms.

Esate sakęs, kad ruošiantis vaidmeniui netrūko dvejonių, dėl ko abejojote?

Klaidžiojimas, abejojimas, mąstymas – tai aktoriaus darbo dalis. Aišku, kažkada reikia iš tų abejonių išeiti. Geriausia, kad tai sutaptų su premjeros data.

Bet jei neabejotume, tai pat nebūtų gerai. Gali ateiti į pirmąją repeticiją tiksliai žinodamas, kaip vaidinsi. Būsi pastovėjęs ir pasiruošęs prieš veidrodį. Bet greičiausiai klysi.

Turi viską leisti per filtrą – stebi, ar pavyksta, ar tos emocijos, ar ta gama. Vėl bandai iš naujo. Aplink turi žmonių, kurie gali tau padėti: kiti personažai, muzika, režisūra, dailė, judesys. Džiaugiuosi, kad šįkart turėjome prabangą nuosekliai ieškoti. Agatos Dudos-Gracz darbo metodas – ieškoti, bet ne šiaip sau, ne aklai. Pabandyti ir pasitikrinti.

Dirbant su tokia profesionalia režisiere – daug ramybės, eini pas ją su pasitikėjimu.

Lenkų ir lietuvių komanda kuria spektaklį pagal italų dailininko gyvenimą ir kūrybą. Tai labai tarptautinė idėja. Kaip jus veikė šis tarptautiškumas, nepasimetėte vertime?

Tiesa, kalbos barjeras buvo, bet mums labai pasisekė su vertėjais. Mūsų visų susikalbėjimas yra didžiulis su mumis dirbančio Nikodemo Szczyglowskio nuopelnas. Nuo vertėjo darbo greičio ir tikslumo priklauso labai daug. Juk sunku suprasti ir versti teatrinį žargoną.

Atrodo, būtų paprasčiau, jei galėtume dirbti be vertėjo – kalbėti angliškai ar rusiškai, bet net ir manydamas, kad žinai tas kalbas, gali pasiklysti vertimo niuansuose. Jei kažko nesuprasi, vėliau teks grįžti atgal, kažką perdaryti. Pasikartosiu, mums labai pasisekė. Vertėjui darbas su mumis reiškia nežmonišką krūvį ir nepertraukiamą susitelkimą į būrį žmonių.

Kaip jautėtės po pirmųjų spektaklio rodymų? Jis sprogsta vaizdais, emocijomis, jame netrūksta drąsių scenų.

Po premjeros režisierė klausė, ar jau skraidau. Atsakiau, kad kai kuriose vietose taip, o kai kur dar traukia prie žemės. Patys pirmi spektaklio rodymai, aišku, turėjo jaudulio, bet kalbant bendrai Agata mums suteikė kažkokios ramybės – eidamas į sceną nejutau baimės ir nežinomybės.

Spektaklyje vaidinti sudėtinga, bet jis nėra sunkus. Čia kalbu ne apie žiūrovo patirtį, pats spektaklio nematau – tik pirmą sceną, kai renkasi žmonės.

Spektaklį matau per žiūrovų reakcijas, kolegas, nuostabų apšvietimą, muziką, dainavimą. Matau jį per visus esančius šalia ir man režisierės paliktas mizanscenas.

Ar kuriant šį vaidmenį teko savyje ieškoti drąsos, peržengti save?

Savo suvokimo ribas pleti su kiekvienu vaidmeniu. Supranti, kad gyvenime gali būti visaip – įdomiau, tragiškiau, bet visada žmogiškai. Tad ir šiame spektaklyje nėra nieko negražaus ar nežmogiško. Vytautas Paukštė yra sakęs, kad žmoguje telpa ir dieviškas, ir velniškas pradas.

O perlipti per save nereikia – save reikia gerbti. Nenorėčiau, kad kiti per mane liptų ir pats per save nelipu. Ir kiekvienas vaidmuo, koks jis bebūtų, niekada nėra tu pats.

Gal galite pasidalinti, kokie pirmieji atsiliepimai jus pasiekė, kaip juos apibūdintumėte?

Dvejopi. Buvo labai gražių reakcijų iš teatralų, buvo įdomu išgirsti sakant, kad dar nėra matę taip vieningai dirbančių Klaipėdos dramos teatro aktorių, visos spektaklio komandos. Kad tai iš šalies atrodė kaip stebuklas. Jau buvo ir kelios recenzijos.

Buvo ir gražiai įvedančių, bet buvo ir trumpų neigiamų atsiliepimų. Pastarieji šiek tiek nuvylė. Nėra blogai gauti malkų, bet tada norisi, kad tos malkos būtų kokybiškos, kitaip – tai tik pletkai. Iš kritikos visada tikiesi gauti kažko naudingo. Manau, kad rašantysis turi turėti intenciją kurti, o ne griauti.

Ką galėtumėte patarti būsimiems spektaklio žiūrovams?

Rekomenduočiau perskaityti programėlę, pažiūrėti Caravaggio paveikslų reprodukcijas – jų nėra daug. Labai geras, nesunkus pasiruošimas, knygų skaityti tikrai nereikia.

Bet tikrai labai kviečiu pamatyti šį spektaklį, juolab kad jau spėjo sulaukti aštrių diskusijų. Pasakysiu reklamiškai – jei jo nepamatysite, paskui turėsite padorioje kompanijoje tylėti ir raudonuoti.

Kviečiu ateiti atvira širdimi ir gerai praleisti laiką.

Partneris Adomo Mickevičiaus institutas.