Lobių ieškotojai kamšo istorijos spragas

Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinį skyrių per šį pusmetį pasiekė kelios dešimtys archeologinių radinių, kurių sukaupta daugiau nei per pastaruosius keletą metų. Nuo pirmuosius mūsų eros amžius menančių Romos imperijos, baltiškų iki vikingų epochos ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų artefaktų.

„Visi papuošalai, jų dalys, pinigai, ginklai metalo ieškikliais aptikti nepaveldosauginėse zonose, todėl vertingi yra ne tik patys muziejus papildysiantys radiniai, bet ir informacija apie jų radimvietes. Kai kuriais atvejais entuziastai galbūt atsitiktinai aptiko mokslui dar nežinomus senovės kapinynus, gyvenvietes, tad šios teritorijos bus žvalgomos, tikrinamos ir siūlomos įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Vėliau archeologai galės atlikti detalius tyrimus“, - „Vakarų ekspresui“ sakė KPD Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas.

Tiesa, teisiškai situacija yra dvilypė: specialiai net ir nesaugomose teritorijose metalo ieškikliais ieškoti senienų draudžiama, nors tai vyksta didžiuliu mastu, todėl svarstoma tobulinti šios dienos aktualijų nebeatitinkančią įstatymų bazę ją padarant liberalesnę, lankstesnę. Tai liestų tik tuos atvejus, kai žvalgoma nepaveldosauginėse vietovėse.

Metalo ieškiklininko rasta XV-XVI a. segė su susikibusių rankų motyvu. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Balina mundurą

Prieš keliolika metų metalo ieškikliais apsiginklavę lobių medžiotojai buvo tapę tikru keiksmažodžiu, ilgainiui suformavę kapų plėšikų, vadinamųjų juodųjų archeologų, įvaizdį. Tam būta pagrindo, nes niekdariai sąmoningai keldavo koją į turtingus kapinynus ir grobdavo įkapes. Per visą šalį nuskambėjo garsiojo Apuolės piliakalnio (Skuodo r.) papėdėje esančio kapinyno plėšimas, siautėta ir kuršių kapų vietoje prie Nagarbos piliakalnio, Kašučių ežero (Kretingos r.). Šių eilučių autoriui 2014 m. teko pačiam užklupti du metalo ieškikliais apsiginklavusius vyriškius, kurie be skrupulų kasinėjo Jazdų kapinyną (Kretingos r.). Vos pradėjus juos fotografuoti juodieji archeologai spruko ir nudūmė automobiliu.

Prisiplėšę senienų, kapų plėšikai jas bandydavo realizuoti šešėlinėje rinkoje. Ne vienas buvo demaskuotas, iškeltos baudžiamosios bylos.

Pirmuosius mūsų eros amžius menančios vakarų baltų kapuose rastos apyrankės, perduotos Klaipėdos paveldosaugininkams. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Dabar situacija - kiek pasikeitusi: atvejų, kai metalo ieškikliais nelegaliai braunamasi į kapinynus, pasitaiko žymiai rečiau. Gaunamas vos vienas kitas pranešimas apie iškasinėtus piliakalnius. Tai yra gana paradoksalu, nes laukinius Vakarus primenančiais laikais metalo ieškiklius turėjo labai nedaug žmonių, o dabar juos kasmet įsigija šimtai. Skaičiuojama, kad tokius prietaisus turi mažiausiai keli tūkstančiai lietuvaičių.

Laisvalaikiu išvykti į užmiestį ir su metalo ieškikliais vaikščioti po arimus, laukus, buvusias senas sodybvietes ir pan. tapo madingu užsiėmimu. Metalo ieškikliai ne tik noriai perkami, bet ir dovanojami, jais aprūpinamos žmonos, draugės, vaikai, į paieškas leidžiamasi šeimomis. Esminis skirtumas nuo kapų plėšikų laikų - entuziastai išanalizuoja žemėlapius ir nelenda į vadinamąsias raudonąsias zonas, t. y. nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijas.

III a. moters krūtinės papuošalo kabučiai su grandinėlių fragmentais. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Dažnas metalo ieškiklininkas iš anksto susitaria su žemės savininku, ūkininku ir išrankioja iš sklypo įvairius žemės ūkio padargus gadinančius metalinius daiktus. Dalis tokių žmonių kolekcionuoja monetas, medalikėlius, sagas, kokardas, sagtis ir kt. Bemojuojant prietaisu kai kada netyčia aptinkama ir tai, ko nesitikėta: tūkstančio ir daugiau metų senumo protėvių paminklai.

Lietuvoje yra susikūrę ir keli legalūs, registruoti metalo ieškiklininkų klubai, kurie talkina profesionaliems archeologams mokslinėse ekspedicijose. Pavyzdžiui, prieš keletą metų žvalgyta aplinka šalia Klaipėdos: archeologo Virgilijaus Bračiulio vadovaujamų žvalgomųjų tyrimų metu pavyko rasti vertingų vikingų laikų artefaktų, kurie papildė Mažosios Lietuvos istorijos muziejų.

Daugėjant metalo ieškiklių naudotojų plečiasi ir sąžiningų, pilietiškų žmonių ratas. Radę archeologinių vertybių, jie nesislapstydami perduoda jas paveldosaugininkams.

Sukapotų, vadinamųjų lietuviškų sidabrinių ilgųjų dalys. XII-XIII a. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Aptiko kapinynus

Ruduo, šilta žiema ir pavasaris yra metalo ieškiklininkų aktyviausios veiklos metas. Užaugus žolei ar sudygus pasėliams senienų paieškos aprimsta. Tad dabar galima apibendrinti KPD skyriaus duomenis: nuo pernai rudens iki šių metų gegužės vidurio entuziastai pristatė dešimtis radinių net 7 kartus. Visos archeologinės vertybės - iš Vakarų Lietuvos regiono.

Keli vyriškiai atnešė apie III a. datuojamų radinių, kurie aiškiai bylojo apie netyčia aptiktą iki šiol mokslo paraštėse buvusį vakarų baltų kapinyną. Rinkinyje - sveikos, ornamentuotos juostinės apyrankės, jų dalys, įvairūs kiauraraščiai kabučiai su grandinėlėmis, segės, smeigtukų dalys, Romos imperijos monetos ir kt.

Po arimus vaikščiojęs kitas entuziastas perdavė perdegusių X-XII a. kuršiškų įkapių kolekciją: vytinės antkaklės fragmentus, juostinių, dailiai ornamentuotų apyrankių dalis, lankinių, pasaginių segių, smeigtukų lūženas, vikingų laikais naudotą svarelį (pirklio įkapės) ir kt.

„Vaikščiojimas arimais ir teritorijos žvalgymas metalo ieškikliu man yra tiesiog laisvalaikio praleidimo būdas, hobis, nes renku senas monetas, medalikėlius. Radinių nepardavinėju ir jokios finansinės naudos iš jų neturiu. Pasitaiko, kai netyčia aš ar hobio kolegos randame ir labai senų daiktų, kuriuos perduodame paveldosaugininkams, muziejams. Šį pavasarį vaikštant suartu lauku ieškiklio signalas ėmė fiksuoti vieną po kito po žeme glūdinčius daiktus. Iškasiau, o ten - krūva kuršiškos antkaklės dalių. Šalia buvo kitų papuošalų. Surinkau juos ir apleidau arimus. Į juos nebegrįšiu, nes veikiausiai rastas nežinomas kuršių kapinynas“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo klaipėdietis Jonas.

Ši metalo ieškikliu aptikta kuršiška apyrankė dabar saugoma Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fonduose. Redakcijos archyvo nuotr.

Anot L. Kavaliausko, beveik visi artefaktų radėjai ne tik pristatė juos į KPD Klaipėdos teritorinį skyrių, bet ir labai tiksliai nurodė koordinates.

„Džiaugiuosi tuo. Anksčiau žmonės jei ir atnešdavo kokių senovės papuošalų, tai galėdavo pasakyti tik apytikslę vietą. O dabar ir vietovės planelius pateikia, ir GPS koordinates fiksuoja. Ši informacija - labai vertinga. O atneša radinius labai įvairūs žmonės: nuo klubams priklausančių metalo ieškiklininkų iki pavienių entuaziastų. Kai kurie žino, ką iškasė, o kiti - ne, bet vis viena pristato mūsų skyriui. Pasakoja, jog gavo dovanų ieškiklį, yra naujokai, tad nori pasitikslinti, ar išties archeologines vertybes rado“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo L. Kavaliauskas.

Tarp atneštų artefaktų - ir etninėse kuršių žemėse rastas ietigalis, ir XIII-XIV a. vadinamieji lietuviški sidabriniai ilgieji (pinigai, primenantys pusapvalius strypelius, „pirštus“, kuriuos kapodavo dalimis).

„Metalo ieškiklininkai tampa sąmoningesni, vis daugėja tokių, kurie iškastinius daiktus ne pardavinėja ar kaupia, o atneša mums taip praturtindami istoriją“, - teigė paveldosaugininkas. Informacija apie radinius, jų nuotraukos vėliau perduodamos centrinei KPD būstinei. Ši kreipiasi į Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisiją, kuri nustato, ar radiniai (kultūros objektai) turi kultūrinę (archeologinę, istorinę) vertę. Tada estafetę perima Kultūros ministerija - konkrečiam radiniui parenka muziejų.

Etninėje kuršių Ceklio žemėje rastas ietigalis. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Teisiniai kazusai

Metalo ieškiklių įsigijimas Lietuvoje - legalus, jie nėra uždrausti, tačiau teisinė bazė šio hobio atstovus de jure vis viena stumia į paraštes nepaisant to, kad žmonės nelenda į raudonąsias zonas, o radinius pristato paveldosaugininkams. Pavyzdžiui, sąmoningos kilnojamųjų daiktų paieškos metalo ieškikliais užtraukia administracinę sankciją. Administracinių nusižengimų kodekse parašyta: „Kultūrinę vertę turinčių kilnojamųjų daiktų paieškos vykdant kasinėjimus ar naudojantis metalo ieškikliais arba bet kokia kita paieškos įranga reikalavimų pažeidimas užtraukia baudą asmenims nuo trijų šimtų iki penkių šimtų šešiasdešimt eurų.“ Tai išties skamba paradoksaliai, nes visi iki vieno metalo ieškiklininkai sąmoningai kažko ieško, o ne šiaip vaikštinėja po laukus, mojuodami prietaisu.

Geriau šie kultūros objektai bus pristatyti, negu niekada nepasieks muziejų ar bus pasisavinti.

Kita vertus, pagal Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, atsitiktinai rastas archeolgines vertybes žmonės turi pristatyti KPD.

Pasak KPD Veiklos koordinavimo skyriaus vyriausiojo specialisto Ričardo Dedialos, metalo ieškiklių naudojimo taisykles būtina koreguoti, jas adaptuojant prie dabartinės situacijos.

IMPORTAS. Žalvarinės Romos imperijos monetos. Kadaise buvo blizgančios. Deniso NIKITENKOS nuotr.

„Išties teisinius metalo ieškiklių reglamentavimo klausimus būtina aiškiau apibrėžti, bet tam reikia keisti ne vieną įstatymą Seime, o tai užtrunka. Radinių pristatymo KPD skyriams didėjimo tendencija demonstruoja sunkiai valdomą procesą. Vis dėlto departamentas laikosi pozicijos, jog geriau šie kultūros objektai bus pristatyti, negu niekada nepasieks muziejų ar bus pasisavinti ir parduoti. Tokiu būdu mažėjo administracinės teisenos atvejų. Deja, tik maža dalis pristatytų artefaktų leido identifikuoti galbūt dar neatskleistus kultūros paveldo objektus, nes dauguma pristatomų radinių yra be konkrečių koordinačių ar kitokios svarbios mokslinės informacijos. Būna atvejų, kai radėjai mums tiesiog meluoja, aiškindami, kad rado savo sklype. Patarčiau to nedaryti, nes tai neduoda jokios naudos ir pavienių radinių pristatymas tampa beprasmis“, - „Vakarų ekspresui“ sakė specialistas.

Gal prasminga net organizuoti specialią parodą, kurioje būtų eksponuojami entuziastų metalo ieškikliais rasti ir į muziejų patekę radiniai.

Jis informavo, jog Lietuvos mastu vien 2019 m. sulaukta apie 1 tūkst. metalo ieškikliais aptiktų radinių, o už neteisėtą prekybą archeologinėmis vertybėmis buvo nubausti keli asmenys. Per 2020 m. paveldo specialistai svarstė 56 klausimus ir 12 kartų kreipėsi į Kultūros ministeriją dėl muziejaus parinkimo įvertintiems radiniams.

„Gerai, kad atneša, bet reikėtų ir tikslias aplinkybes nurodyti, vietovę. Situacija yra dviprasmė: viena vertus, metalo ieškikliais naudojamasi kaip žvejyboje meškerėmis, kai nežinai, ką pagausi. Taip ir šiuo atveju daugybė mėgėjų net nesupranta, ką aptiko, neturi jokių archeologinių žinių ir sunku suskaičiuoti tikrąjį artefaktų radimo atvejų mastą. Kiek jų guli stalčiuose. Kita vertus, daugėja ir atnešančių radinius. Tai jau gerai. Turime rasti išeitis, nes metalo ieškiklių naudotojų gretos vis gausėja, tad ir iškastinių artefaktų daugėja. KPD nėra baubas, kuris visus tik baudžia, mes linkę bendradarbiauti, jei žmogus elgėsi sąžiningai, nemelavo“, - teigė R. Dediala bei pridūrė, jog pastaruoju metu vyksta tam tikras paveldosaugininkų ir metalo ieškiklininkų santykių lūžis - vieni nebetūno apkasuose, o kiti nėra vien baudėjai.

„Žinoma, vis dar yra neišsilavinusių, piktybinių žmonių, kurie vaikosi pelno ir jiems nusispjauti į aplinkybę, kad senovės reliktai - mūsų istorijos dalis, Lietuvos turtas. Tačiau reikia kažkaip nustatyti aiškesnes taisykles, nes tie teisės aktai - pasenę. KPD net keletą kartų inicijavo pasitarimus Kultūros ministerijoje, buvo sudaryta darbo grupė dėl metalo ieškiklių naudojimo licencijavimo galimybės, teisinio tokios veiklos reglamentavimo. Rezultatų kol kas nėra. Dar viena bėda: jei radiniai perduodami tiesiogiai muziejams aplenkiant KPD teritorinius skyrius, mes nebegauname informacijos, nes muziejai ja nesidalija. Todėl pirmiausia artefaktus reikia nešti į KPD teritorinius skyrius, tada medžiaga patenka į bendrą sistemą, galimą ją įvertinti, o tai svarbu kontrolės bei apskaitos mechanizmui“, - paaiškino jis.

Įžvelgia naudą

Patys archeologai, muziejininkai sutinka, kad metalo ieškiklininkų upės nepatvenksi ir šio proceso nesustabdysi, todėl reikia rasti būdų skatinti žmones archeologinius radinius pristatyti KPD.

„Mūsų muziejus yra gavęs ne vieną metalo ieškikliais rastą artefaktą. Kai kuriais atvejais jie būna unikalūs ir atveriantys naujus istorijos, krašto pažinimo horizontus. Antai Kretingos rajone rasta XV-XVI a. žiedinė segė, puošta dviejų susikibusių pasisveikinimui rankų motyvu. Pirmosios šio tipo segės į mūsų kraštą atkeliavo Hanzos prekybos keliu iš vokiškosios kultūros žemių. Jų iki šiol aptikta tik Palangos apylinkėse, Senosios Palangos ankstyvosiose kapinėse, Klaipėdos Šv. Jono bažnytinėse kapinėse ir piliavietėje. Taigi šis nepaprastai vertingas radinys rodo, kad apie pakitusią savo socialinę padėtį liudijantį simbolį nešiojo ne tik Rygos, Klaipėdos ar Palangos gyventojai“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas.

Jo svarstymu, sąžiningi metalo ieškiklininkai suteikia naujų žinių apie dar nežinomus senovės pasaulio objektus.

„Prieš keletą dešimtmečių vykdavo planinės archeologinės ekspedicijos, kai buvo žvalgomos ištisos teritorijos. Dabar to nebėra. Būna tik pavieniai archeologiniai kasinėjimai gavus finansavimą arba prieš ką nors statant. Tad metalo ieškiklininkai savotiškai atlieka žvalgų darbą, suteikia naujos informacijos apie žilos praeities pasaulį. Neseniai metalo ieškiklininkas veikiausiai rado ir kuršių kapinyną, kurio mes nesėkmingai ieškojome daug metų. Bendradarbiavimas tikrai yra pagyvėjęs, pildomos istorinės spragos, o tai yra vertinga ir ateities kartoms. Jei metalo ieškikliai nėra uždrausti, su jais ir vaikščios, o sureguliuoti tokią veiklą neįmanoma. Tad belieka rasti abipusius susitarimus, kompromisus. Džiaugiuosi, kad pilietiškų žmonių, savo krašto patriotų tik daugėja“, - teigė jis.

J. Kanarskas svarstė, jog Kretingos muziejuje galbūt būtų prasminga organizuoti ir specialią parodą, kurioje būtų eksponuojami entuziastų metalo ieškikliais rasti ir į muziejų patekę radiniai.

Ne vienerius metus su metalo ieškiklininkais bendradarbiaujantis archeologas dr. Gintautas Zabiela pastebėjo, jog didelę įtaką lobių ieškotojų bendruomenei daro ir oficialūs klubai.

Paveldosauginio statuso neturinčias teritorijas žvalgantys metalo ieškiklininkai vis dažniau bendradarbiauja su paveldosaugininkais. Deniso NIKITENKOS nuotr.

„Jie priima į savo gretas ne bet ką, tik sąžiningus žmones, kurie ne grobsto protėvių paveldą, o padeda jį rasti. Klubai turi savireguliacijos mechanizmą, jie atsiskaito ir viešai rodo savo veiklos rezultatus. Pats esu kvietęs ne kartą į žvalgomąsias ekspedicijas metalo ieškiklininkus, kurių dėka pavyko aptikti ne vieną iki tol nežinotą archajišką paminklą. Prisidėjimas prie istorijos atskleidimo savaime yra apdovanojimas jiems. Tik reikia aiškiau reglamentuoti tą veiklą. KPD turėtų ne tik registruoti radinius, bet ir užsiimti švietėjiška veikla, pasirūpinti juridine baze, kuri yra skylėta“, - „Vakarų ekspresui“ sakė mokslininkas.

Pokalbininkai užsiminė, jog neretas metalo ieškiklininkas, bendradarbiaudamas su KPD, muziejais, archeologais, pats pradeda domėtis savo krašto istorija, labiau vertinti archeologinius radinius, paminklus, susiburia bendraminčių kolektyvai.