"Vydūnas - Tautai ir valstybei"

„Manau, Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausių žmoniškumo reiškėjų“ - Vydūnas

Pažymint Mažosios Lietuvos šviesuolio, rašytojo, filosofo Vilhelmo Storosto Vydūno 156-ąsias gimimo metines Klaipėdos universitete, tęsiant daugiametę tradiciją, 2024 m. kovo mėn. 22 dieną buvo surengta  nacionalinė mokslinė - praktinė konferencija „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“ 2024.

"Vydūnas-Tautai ir valstybei"

Vakarinė konferencijos dalis: KU Stasio Vaitekūno auloje (Herkaus Manto g. 84) šventinis kultūros renginys „Vydūnas-Tautai ir valstybei"-19, kuriame dalyvavo KU rektorius prof. habil. dr. Artūras Razbadauskas, Seimo narys Dainius Kepenis, Vydūno draugijos pirmininkė, prof. habil. dr. Aušra Martišiūtė Linartienė, garbi viešnia iš Vokietijos, Vydūno giminaitė Brita Storost, etnologas Aleksandras Žarskus, J. Tumo-Vaižganto buto-muziejaus eduktorius, VDU lietuvių literatūros magistras Remigijus Jakulevičius, KU prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis, KU „Žemynos“ gimnazijos moksleiviai, režisierius Domininkas Malajevas,  Vydūno draugijos giedotojai (vadovė Eglė Burkšaitytė) bei kiti garbūs dalyviai.    

-----------------------------------------------------------------------------

Iš Vydūno laiško Lietuvos tarybai. Tilžė, 1918 m. balandžio 10 d.

„Žmogus tam gyvena, kad nuolat žymiau rodytų, jog jis yra žmogus. Ta galimybė yra jo esybėje, kuri yra žmoniškumas. Reikalinga tik tėra, kad žmogus visuomet ir norėtų būti žmogus.

Platonas vadina valstybę, tą tautoje augusią gyvatos tvarką ir žmoniškumo apraišką, didžiuoju žmogumi. Iš tikrųjų valstybė turi tą patį pagrindą bei tą patį uždavinį, kaip ir atskiras žmogus.

Sakoma, Lietuva statoma ant demokratijos pamato. Rodos, reikėtų tai taip suprasti, kad kilniausios visų Lietuvos gyventojų, būtent pačių lietuvių ir jų svečių, žmoniškumo pajėgos turės būti Lietuvos valstybės pagrindas: jos esmė ir jos stiprumas.

Visi kone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos, sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti. Gyvybė tik jomis teminta. Kartais nuslėgtos jos pagaliau tik atlaiko viršų.

O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra parinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. Kiekvienas Lietuvos sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. Mūsų viltis tad kas dieną daugiau įvyks. Ir kas dieną galėsime žvelgti į ateitį su didesniu pasitikėjimu, dėkingi, kad mus likimas parinko gyventi Lietuvai.“

Vaclovas Bagdonavičius. Vydūnas apie tautą ir valstybę

„Daugeriopas kultūrinis Vydūno veikimas laikytinas išskirtiniu reiškiniu – tai vydūnizmas, nepaprastai panašus į kitą to paties laikotarpio dvasinį bei politinį fenomeną – gandizmą, kuris beveik visuotinai žinomas pasaulyje.

Esminis bruožas, būdingas abiem šiems fenomenams, – nesmurtinis priešinimasis priespaudai, išsilaisvinimas dvasinėmis pastangomis. Mahatmos Gandžio sukurtoji neprievartos taktika – satyagraha – padėjo Indijai įveikti britų kolonializmą ir tapti nepriklausoma.

Taikus lietuvių tautos kelias į laisvę iš esmės panašus į indiškąjį, nors juo eita, nesivadovaujant jokiais išankstiniais modeliais. Lietuva buvo netgi pirmesnė už Indiją, kurios dvasinis ir politinis vadovas Gandis, kaip liudija su juo bendravęs įžymus lietuvių antropologas Antanas Poška, žavėjosi tolimosios Baltijos šalies taikiu ėjimu laisvėn [4].

Gandžio ir Vydūno požiūriai panašūs ne tik tuo, kad praktiniam veikimui juos paskatino analogiška svetimųjų priespauda, bet ir tuo, kad rėmėsi tuo pačiu šaltiniu – senąja indų filosofija, kurios išmintį tiek vienas, tiek kitas mąstytojas taikė savo laiko ir savo krašto aktualijoms.

O svarbiausia jiems abiem buvo tautos išlikimas ir laisvė, prasminga būtis, misija žmonijos raidos kontekste ir jos įgyvendinimas.

Politinio pavergimo sąlygomis pagrindinė gynybinė tautos tvirtovė yra nepalaužiama dvasios galia. Todėl žmogaus esmė ir tobulėjimas, tiksliau tariant, dvasinis išsivadavimas buvo pamatinė ir Vydūno, ir Gandžio filosofijos tema."

Kultūros barai, 2017, nr. 9, p. 66-72, www.kulturosbarai.lt

Vydūnas apie krikščioniją, prasidėjus pirmajam pasauliniam karui

„Mūsų dienose tai visai aiškiai pasirodo. Krikščionybė niekur nebelaikoma svarbiu bendru tūlų žmonių ir tautų dalyku. Visiškai kitokie, net krikščionybei priešingi dalykai telkia žmones. Krikščionybė yra prieš tuos dalykus visai menka. Ypačiai dabar, karo laike, tai matyti.

Anglai – protestantai – yra susijungę su francais – katalikais, rusais – stačiatikiais, japonais – sintoistais bei visokiais murinais – pagonimis.

Prieš juos stovi vokiečiai – protestantai bei katalikai su austrais-vengrais – katalikais-protestantais ir pagaliau turkais – mahometonais. Visuose tų tautų dievnamiuose meldžiama, kad Dievas juos gelbėtų.

Tai reiškia, be abejonės, visiškai naują žmonių stovį, naują jų santykių pamatą. Bet tuose santykiuose krikščionybė nieko nebesveria. O kur ji būtų buvusi dar lyg koks ryšys, čia ji to karo visiškai sumalama.

Bet kas tuos žmones riša, kad taip krūvomis traukia karan? Paprastieji žmonės telkiasi karui paliepimo verčiami. Bet tųjų valdovai? Kiek čia visokių geismų bei troškimų! Ar čia gali būti nors mažuma to, kas krikščionybę reiškia? Čia, kur geiduliai ir nekanta vyrauja, nėra krikščionybės.

Toks padėjimas nepasidarė nuo vakar lig šiandien. Jis, be abejonės, iš lengvo paaugo. Dvasios, sielos dalykai prapuldė žmogaus akyse savo vertybę. Ir užtai regimieji turtai labai pasvarbėjo."

„Nei vienas tų žmonių nenujautė, jog žmogus turėtų pirm to viso lobinti savo sielą ir bandyti tais lobiais apšviesti pasaulį. Didysis žmonių skaičius gyveno tvirtai įsimerkęs į paviršiaus lėkštumą ir jojo žadamąjį smagumą. Todėl labai didėjo pasaulio turtai, materinės galios.

Krikščionybė su savo spinduliais, būtent meile, teisingumu, kantrumu, grožybe, skaistumu ir t.t., buvo visai apsiniaukusi! Nebegalėjo ji žmonių vienyti.

Visi aukšti žmonijos pasistengimai buvo apmirę. Vos kelintasis jais rūpinosi. Ir todėl jau seniai nebebuvo krikščionijos.

Vien tik jos vardas tebuvo pasilikęs. Ir tie susitelkimai pirm karo ir karui siaučiant parodo aiškiai, jog žmonės viso ko vedami krūvon, tik ne dvasios šviesos ir sielos grožės.

Kas iš to išeis, nesunku pasakyti. Krikščionijos nebėra. Ir nebėra krikščionių. Nors vardas dar yra tariamas ir rašomas. Bet visa tai turėjo būti. Šiaip mūsų laikas negalėtų padaryti, kas yra jo uždavinys. Jis taiso naują padėjimą. Apšviesdamas dabartinį, kaip tai paaiškinta, jis ir gamina būsimąjį."

  1914 m. Vydūnas. Raštai, t. III. Vilnius: Mintis, 1992, p. 182–185.

Foto reportažą parengė KU kultūros renginio moderatorius-režisierius Juozas Ivanauskas

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder