Mažosios Lietuvos eksponatų istorijos

Dr. Aušra KAVALIAUSKIENĖ, MLIM etnografijos skyriaus vedėja

2021-08-08 10:00

Išties simboliška, jog minint Gedulo ir vilties dieną muziejaus Etninės kultūros ekspoziciją papildė Annos Maneikienės (gim. Vilkaitės) (1934 m. Lėbartuose - 2017 m. Klaipėdoje) tremtyje Rusijoje, Irkutsko srityje, Bodaibinsko rajone, Aleksandrovsko gyvenvietėje, ir vėliau Bodaibo mieste sukurti rankdarbiai: kryžiuku išsiuvinėtas kilimas, įvairia technika išsiuvinėtos pagalvėlės ir puošnios servetėlės, skirtos kambario interjerui.

Ištremta į Sibirą

Anna į Sibirą buvo ištremta 1949 m. pavasarį, kartu su mama Anna Vilkiene-Somaite (Anna Vilks gim. Somma) (1898 m. Kantvainų k. - 1977 m. Homberge (Efze), VFR), vyresniąja seserimi Mari (1928 m. Lėbartuose, ten pat ir gyvena) bei broliu Georgu (1930 m. Lėbartuose-2012 m. Homberge (Efze), VFR).

Tėvelis Mikelis Vilkas (Michel Vilks) (1902 m. Jurgių k. - 1943 m. Lenkijoje, vietovė nežinoma) jau buvo žuvęs karo metais.

Atšiauraus klimato regione, kur temperatūra žiemą nukrisdavusi nuo 35 iki 60 laipsnių šalčio, motinai su vaikais teko dirbti aukso kasyklose ir kituose katorgiškuose darbuose.

Į Lietuvą seserys Anna su Mari grįžo 1962 m., tačiau savo tėvų ūkyje Lėbartų kaime leidimą vėl įsikurti jos gavo tik po 1990 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Mama Anna Vilkienė su sūnumi Georgu pasitraukė į Vakarų Vokietiją, Hombergą (Efze).

Vilkų šeimą kartu su likimo broliais ir sesėmis - lietuviais tremtiniais fotografijose įamžino Vytautas Maneikis (1932 m. Telšių r., Juodėnų k. - 2011 m. Klaipėdoje) - Annos vyras, su kuriuo ji susipažino ir susituokė tremtyje 1957 m., o 1958 m. jauna šeima susilaukė pirmagimio Vytuko.

Klaipėdoje gyvenančio, savo mamos tėviškę Lėbartų kaime prižiūrinčio Vyto Maneikio dėka muziejui perduoti mamos Annos Maneikienės (gim. Vilkaitės) rankdarbiai.

Jis pasidalino ir tėčio fotografijomis, pasakojančiomis apie savo šeimos ir kitų lietuvių gyvenimą tremtyje.

Vyresnioji Annos sesuo Mari, gyvenanti Lėbartuose, kurią visi švelniai vadina Maryte, papasakojo šeimos istoriją, prisiminė senuosius papročius, iš kartos į kartą perduotas pamaldumo tradicijas.

Anikė Somaitė (Anna Somma)apie 1920 m.

Seserys Somaitės

Lėbartuose, Vilkų šeimos atgautame name, ant sienos kabo nuotrauka, kurioje įamžintos tradiciniais šišioniškių rūbais pasipuošusios jaunos merginos.

Tai trys seserys Somaitės: Katrė, Anna, Mari.

Marytė, Annos dukra, papasakojo: "Nuotraukoje mama ir jos seserys jaunystėje.

Mari - keturiolikos metų, Katrė vyriausia - aukštesnė, iš dešinės, o mama - vidurinė.

Ta aukštoji buvo mano kūma„, - pasididžiuodama pabrėžė. Ji taip tęsė pasakojimą apie savo šeimą: “Buvom lietuvininkai, šišioniškiai ir prūsai - visaip mus vadino. Kalbėjom senoviškai - būriškai. Dabar jau baigiu savo kalbą užmiršti", - šmaikštauja.

Nuotraukoje visos trys seserys kasas senoviškai susisukusios vainiku aplink galvą, su tiesiu sklastymu per vidurį.

Seserys Somaitės: Katrė, Anikė ir Marikė išeiginiais drabužiais apie 1915 m.

Marytė prisimena, kad jos vaikystėje mama rengdavosi tradiciniais drabužiais, bet ilgainiui nešiosena keitėsi: „Tais laikais, kai ji dar su senoviniais sijonais ėjo - su kedeliais, visą laiką rengėsi tamsiai.“

Pagal drabužių pasiuvimą matyti, kad merginos iš turtingos šeimos.

Prabangos elementai aprangoje - klostelėmis papuošti švarkeliai ir klostyti prijuosčių galai.

Moderni detalė - liemenį išryškinantis diržas. Seserys avi odinius batelius - kurpes.

Keleriais metais vėliau darytoje nuotraukoje Anna jau - be tradicinių baltų marškinių.

Jos juodo šilko bliuzelė papuošta miestietišku kaspinu, o senovinio krepšelio - delmono vietoje - madingas odinis rankinukas. Anna gimusi 1898 metais.

Ji beveik vienmetė su šio krašto rašytoja Ieva Simonaityte. Marytė pastebi: "Rašytoja gyveno Vanaguose, o mama ėjo į bažnyčią Vanaguose.

Ji sakė, kad Simonaitytė negalėjo rašyti taip, kaip buvo. Turėjo būti pakeista. Rašytoja guodėsi: „Aš kaip be sparnų“, - teigia Marytė.