Milginta Palubinskaitė: „Kūryba kaip būdas ištverti pasaulį“

VE.LT, Artūras KLIMAS

2026-06-26 08:26

Režisierės, teatrologės, teatro pedagogės ir poetės Milgintos Palubinskaitės pasakojime nerasite įprasto noro pagražinti tikrovę ar prisitaikyti prie patogių formulių. Kalbėdama apie kūrybą, netektis ir kasdienybę, ji skaitytojui nuoširdžiai atsiveria, lyg žmogus, kuriam rašymas - būdas suprasti pasaulį ir jame išlikti.

Kviečiu pasinerti į atvirą pokalbį apie sceną, kuri gydo, žodžius, kurie lieka, ir ištikimą draugę - kalytę Mėtą, primenančią, kas gyvenime svarbiausia.

Jeigu reikėtų savo gyvenimą apibūdinti kaip spektaklį, koks būtų jo pavadinimas ir kaip vystytųsi veiksmo siužetas?

Tai būtų arba Franco Kafkos „Procesas“, arba Hermano Hesės „Stepių vilkas“, arba bet kas, kas yra persmelkta egzistencializmo. Vienišo individo slinkimas per jam svetimą bei priešišką žmonių pasaulį.

Teatras tavo gyvenime atsirado...

Kai buvau 17-os metų. Tada atėjau į Gedimino bei Eglės Storpirščių vadovaujamą teatro studiją „Elementorius“ Vilniuje. Tai tapo vieta, kurioje žmonės mane pirmą kartą gyvenime priėmė tokią, kokia esu, nieko nereikalaudami mainais, be priešiškumo, nuoširdžiai. Gal todėl pamilau teatrą. Žvelgiant patyriminiu žvilgsniu atgal, ko gero, teatras tada man tapo savotiška psichoanalizės ir savianalizės vieta, kurios tada labai reikėjo.

Išbandei daug įvairių veiklų - režisūra, pedagogika, renginiai, darbas su vaikais ir žmonėmis, turinčiais proto negalią. Papasakok apie jas. Kas iš visų šių patirčių labiausiai pakeitė tave kaip žmogų?

Kiekviena veikla yra vertinga bei reikalinga ir padeda plėsti savo ribas tiek man, tiek ir žmonėms, su kuriais dirbu. Vertingiausiais laikau darbą su neįgaliaisiais bei vaikais. Neįgalieji scenoje vaidindami gali drąsiai išeiti į viešumą, nebijodami, kad į juos kas pažiūrės su gailesčiu ar užuojauta. Vaikai scenoje tiesiog žaidžia ir įgauna vidinės drąsos būti savimi viešumoje.

Žvelgiant patyriminiu žvilgsniu atgal, ko gero, teatras tada man tapo savotiška psichoanalizės ir savianalizės vieta, kurios tada labai reikėjo.

Kiti dalykai - renginiai, darbas teatre yra darbas, kurį reikia stengtis atlikti kaip įmanoma profesionaliau. Dirbant didžiuliame teatre, koks yra Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (toliau - KVMT), svarbu kuo geriau atlikti savo pareigas, nes jei ne, galimai sustos ir visas mechanizmas - spektaklis, už kurio eigą tu, kaip spektaklių vadovė, esi atsakinga.

Visos veiklos mus augina ir keičia nepastebimai, o vertingiausios yra klaidos. Paradoksalu tai, kad gyvenime skaudžiausiai kainuoja klaidos, bet būtent klaidos yra geriausios mokytojos.

Palangos moksleivių klube dirbi su vaikais ir jaunimu. Ko jie tave išmokė apie kūrybą, laisvę ir drąsą būti savimi? O ką stengiesi įdiegti vaikams tu?

Šiuolaikiniai vaikai ir jaunimas yra drąsūs, laisvi, kūrybingi. Visas pasaulis yra jų. Jie tai jaučia ir tai yra nuostabu. Deja, švietimo sistema tai iš jų atima ir tai yra labai blogai. Bet kokia sistema, sukurta ugdyti paklusnų individą, atima iš žmogaus tai, ką jis genetiškai atsineša gimdamas - smalsumą tyrinėti jį supančią aplinką, eksperimentuoti, daryti klaidas ir iš jų mokytis.

Vertingiausiais laikau darbą su neįgaliaisiais ir vaikais. Neįgalieji scenoje vaidindami gali drąsiai išeiti į viešumą, nebijodami, kad į juos kas pažiūrės su gailesčiu ar užuojauta.

Pastebėjau, kad tie vaikai, kurie lanko kažkuo išskirtines ugdymo įstaigas: Miško mokyklą, licėjų, yra daug laisvesni ir drąsesni nei besimokantys klasikinėse ugdymo įstaigose. Bet kokie rėmai apriboja. Bet kokia sistema verčia mus atsisakyti dalies savo unikalumo.

Neseniai išleidai savo eilėraščių knygą „Abipus ribos“. Gal supratai, kad yra dalykų, kurių nespėji išsakyti scenoje ir turi juos užrašyti eilėmis? Gal rašymas padeda išsaugoti prisiminimus, o gal paleisti tai, kas skauda?

Kad, mano manymu, aš apskritai mažai kalbu ir tai sąmoningas sprendimas. O aktyviai, su pertraukom, aš rašau nuo 13-os metų. Mano mama Violeta Palubinskaitė buvo žurnalistė be diplomo, ir pakankamai gera. Ji svajojo tapti rašytoja, poete.

Mano močiutė Irena Palubinskienė buvo lietuvių kalbos ir dailės mokytoja, mokyklos direktorė.

Senelis Vytautas Palubinskas arba Dedukas - (Dieduku jis neleido vadinti, kaip ir Seneliu, nes jis nesijautė nei senas, nei diedas), kaip bendru susitarimu aš jį vadinau, irgi be diplomo dirbo spaustuvėje su spalvota spauda (spausdino atvirukus, iliustracijas knygutėms), nes turėjo labai gerą akį spalvoms. Tais laikais su spalvota spauda leido dirbti ne visiems.

Manau, visa savo veikla aš atiduodu duoklę artimiesiems, nes iš jų genetiškai paveldėjau gabumus. Tiesa, tik dalinai, nes nuostabiai nemoku sintaksės ir piešiu kaip darželinukė, bet negalima gi paveldėti visko, tiesa? (juokiasi)

Koks eilėraštis iš tavo knygos yra jautriausias, o kuris brangiausias ir kodėl?

Vienas iš knygos eilėraščių skirtas mamai, kuris buvo parašytas jos 58-ojo gimtadienio proga. Kai leidau knygutę, tas eilėraštis tapo dedikacija ir padėka jos gyvenimui, kuris nutrūko per anksti. Aš nebranginu savo tekstų, palieku visus vertinimus skaitytojams ir kritikams.

Turiu savo nuomonę apie kiekvieną tekstą, galiu pagrįsti kiekvieną žodį, bet puikiai matau savo tekstų netobulumą, o kartais net apima gėda dėl kokio nevykusio teksto. Brangiausi tekstai man tie, kurie kažką paliečia. Man brangus mamai skirtas tekstas. Brangiu tapo ir tekstas, kuris dabar skamba KVMT monospektaklyje „Primadona“.

Manau, visa savo veikla aš atiduodu duoklę artimiesiems, nes iš jų genetiškai paveldėjau gabumus. Tiesa, tik dalinai, nes nuostabiai nemoku sintaksės ir piešiu kaip darželinukė, bet negalima gi paveldėti visko, tiesa?

Ačiū solistei Ritai Petrauskaitei ir režisierei Rūtai Bunikytei už tai. Brangus ir mano dėstytojui bei lietuviškosios literatūros milžinui a. a. Rolandui Rastauskui skirtas eilėraštis, nes manau, kad kiekvienas, kuriam teko bent trumpai su RoRa prasilenkti gyvenime, turime būti jam už daug ką dėkingi.

Gal poezija ir teatras kada nors tapo būdu kalbėtis su tais žmonėmis, kurių gyvenime trūko arba kurių jau nebėra?

Tiek poezija, tiek teatras yra būdas ir vieta man kažkaip ištverti šiame pasaulyje jį reflektuojant per savo matymo prizmę. Meno kalba - man būdas žiūrovui ar skaitytojui pristatyti savo požiūrį į supantį pasaulį, žiūrovo neatstumiant, bet jį priartinant prie savęs ir gal net atveriant jo žvilgsnį kitokiam patyrimui, apie kurį jis iki spektaklio ar teksto net nesusimąstė.

Tavo gyvenime yra ir labai ištikima bičiulė - kalaitė Mėta. Ką ji tau davė tokio, ko negalėjo duoti nei teatras, nei žmonės?

Mėta man duoda besąlygišką priėmimą manęs tokios, kokia esu, be kritikos, be pamokymų „kaip turėtų būti“. Tai man gyvybiškai svarbu. Dažnai pagalvoju, kad jei žmonės būtų bent trisdešimt procentų labiau šuniški, jie būtų daug žmogiškesni. Paradoksalu, tiesa? (juokiasi)

Ar buvo momentų, kai atrodė, kad visko per daug? Kas padėjo atsistoti ir eiti toliau?

Dažnai taip būna, su menkučiais atokvėpio periodais. Atsistoti ir eiti toliau padeda keli žmonės, kuriems, tikiu, nuoširdžiai rūpiu aš ir Mėta, kuriai manęs reikia.

Jeigu šiandien galėtumei pasakyti vieną sakinį mažai mergaitei Milgintai, kuri dar tik pradeda savo kelią, ką jai pasakytumei?

Žmonių pasaulis žiaurus ir negailestingas, tu turi kažkaip jį ištverti. Bet nesijaudink, be žmonių dar yra daug gerų dalykų, dėl kurių verta stengtis: medžiai ir žolė, jūra, vėjas ir gyvūnai, jie nieko iš tavęs nesitiki, nieko nereikalauja, todėl šalia jų būnasi ir kvėpuojasi lengviau. Tu ištversi, jei tai žinosi.

Kai užsiveria salių durys, nutyla žiūrovai ir lieki viena su savimi - kas tada yra Milginta Palubinskaitė?

Kai užsiveria salių durys, nutyla žiūrovai, tada Milginta Palubinskaitė išnyksta iš pasaulio žiūros lauko, grįžta į savo Stepių vilko urvą ir Mėtai tampa visu pasauliu.

ŠIS MIESTAS

Skiriama Rolandui Rastauskui

Man šis miestas

Per mažas

Man šio miesto negaila

Miražais

Verias laikas

Būtasis

Kartinis

Ir nuliuoksi

Asfaltu

Skardinė