Paauglių literatūrą papildė šeiminis klaipėdiečių kūrėjų duetas
Aistei Šopienei „(ne)kaltas“ - jau trečioji knyga. Ji jas pasirašo sutrumpinta pavarde - Šopa. Leonardui ši knyga - pirmoji.
Su Aiste kalbamės apie šeiminį kūrybinį duetą ir apie anksčiau jos išleistas knygas, kurių veiksmas vyksta Lotynų Amerikos šalyse.
Kaip kilo idėja leisti knygą su sūnumi?
Prieš dvejus metus išgirdau, kad Klaipėdos rašytojų sąjunga skelbia kūrybinį knygos paaugliams konkursą „Jauna jūra“.
Vos išgirdus pavadinimą man kilo idėja ir iš karto susigalvojau istoriją, nors tuo pat metu rašiau kitą romaną.
Papasakojau istoriją savo paaugliui sūnui, jis mane palaikė, kad istorija gera ir jam patiktų tokią skaityti, tačiau tuo metu dar nepradėjau, svarsčiau, dalyvauti tame konkurse ar nedalyvauti.
Tais pačiais metais sūnui reikėjo mokykloje padaryti metinį projektą. Jis pasirinko projekto vadove lietuvių literatūros mokytoją.
Visi trys pasitarę nusprendėme, kad projektu gali tapti kartu rašoma knyga.
Aš po truputį rašiau istoriją, sūnus ją skaitė, keitė mano leksiką į šiuolaikinį paauglišką žargoną ir iliustravo.
Taip per mokslo metus kartu ir sukūrėme šią knygą. Sūnus ją pristatė praeitų mokslo metų pabaigoje, rudenį jau išėjo mokytis į gimnaziją, o išspausdinta knyga dienos šviesą išvydo tik prieš pat Kalėdas.
Ar dalyvavote tame konkurse?
Ne, aš paskui net neradau informacijos apie tą konkursą. Taip ir nuplaukė. Bet savo misiją jis atliko.
Pagrindinis knygos veikėjas - taip pat paauglys. Sūnaus prototipas?
Taip. Tik mano sūnus yra Leonardas, o pagrindinio veikėjo vardas yra Lukas.
Žinoma, pati knygos istorija yra išgalvota, bet pasitelkėme ir gyvenimiškos patirties iš mudviejų bendravimo.
Esame su sūnumi labai artimi ir atvirai pasikalbame. Nevengiu pokalbių ir su sūnaus draugais.
Aš pati penkerius metus dirbau mokykloje mokytoja ir taip pat teko mokyti paauglius, susidurti su jų išgyvenimais.
Daug knygos veiksmo vyksta mokykloje ir už mokyklos ribų.
Kodėl pasirinkote (ne)kaltumo temą?
Šis pasakojimas yra apie paauglius, kurie pabėga iš namų, leidžia laiką prie jūros, prisidirba nelegalių dalykų, kas sukelia tragiškas pasekmes - vienas iš knygos veikėjų nuskęsta.
Kitas veikėjas dėl to kaltina save.
Ar iš tiesų jis yra kaltas? O gal nekaltas?
Knygos pavadinime žodis paliktas su skliausteliais, o skaitytojams paliekame patiems nuspręsti.
Knygoje svarbus vaidmuo tenka mokytojui.
Taip, autoritetą turintis mokytojas padeda paaugliui išgyventi draugo netektį ir susivokti savo jausmuose.
Mokytojo personažas toks, kokį mes įsivaizduojame idealų mokytoją.
Realiame gyvenime tokių mokytojų - reta.
Tikimės, kad knygą skaitantys mokytojai geriau supras, kokią įtaką jie daro savo mokiniams, kaip gali keisti jaunų žmonių gyvenimus.
Sūnus knygą iliustravo. Jis mokosi dailės?
Iki 6 klasės Leonardas lankė Eduardo Balsio menų gimnaziją ir jam visada labai patiko grafika.
Net kai išėjo į kitą mokyklą - grafikos nemetė. Jam taip pat labai patinka grafičiai.
Knygoje panaudotos kelios dešimtys Leonardo piešinių pieštuku.
Šeštadienį - pirmosios knygos sutiktuvės Klaipėdoje, kovo pradžioje ji bus pristatyta ir Vilniaus knygų mugėje. Paruošėte daug staigmenų. Papasakokite.
Šeštadienį - pirmas viešas knygos pristatymas. Jame skambės knygos ištraukos, specialiai šiai knygai sukurtas garso takelis.
Beje, „(ne)kaltas“ jau yra išleista audioknygos formatu ir galima perklausyti audiotekoje.
Po savaitės knygą pristatysime Endriejave, po to - kitose bibliotekose, mokyklose.
Knygų mugėje kovo 2 d. šios knygos pristatymas organizuojamas kartu su diskusija apie paaugliškas problemas.
Jame kartu su mumis dalyvaus „Vaikų linijos“ psichologė, psichoterapeutė, vedanti laidą „Po knygos viršeliu“.
Knygą išleidote patys? Kodėl nepatikėjote šio darbo leidyklai?
Tik pirmąją mano knygą „Mano mačo iš Meksikos“ 2022 m. išleido leidykla „Obuolys“.
Leidykla pakeitė mano sugalvotą knygos pavadinimą, nemažai teksto, nebuvau patenkinta ir viršelio dizainu.
Norėjau laisvės išleisti knygą tokią, kokią aš įsivaizduoju, ypač kai knyga - bendras kūrinys su sūnumi.
Labai norėjau, kad visos jo sukurtos iliustracijos išliktų.
Džiaugiuosi knygos redaktorės Dovilės Zaveckaitės darbu. Ji tikra profesionalė, pati ne vieną knygą išleidusi ir suredagavo puikiai, išsaugodama mūsų laisvę, palikdama šiuolaikinį paauglių žargoną.
Beje, antrąją savo knygą „Širdys, ieškančios namų. Tarp Venesuelos ir Lietuvos“, kuri irgi išėjo šiais metais, taip pat išleidau pati.
Tiesa, buvau išsiuntusi rankraštį į kelias leidyklas, bet atsakymo nesulaukiau, o norėjau išleisti kuo greičiau, nes Vanesuelos lietuviai jos laukė.
Šis romanas buvo sukurtas, remiantis tikromis jų istorijomis, kurias išgirdau vertėjaudama.
Sakoma, kad parašyti knygą - lengviausia dalis, sunkiau - ją išleisti, o sunkiausia - parduoti. Kaip jums tai sekasi?
Socialiniai tinklai dabar gali viską. Aš juose „pasiaučiu“, rodausi, keliu savo žinomumą, šauniai bendradarbiauju su bibliotekomis, ir žmonės skaito mano knygas.
Nesvarbu, ar knyga išleista padedant leidyklai, ar ne - autorius turi save parodyti.
Aš iš tiesų mėgstu knygų pristatymus, man patinka bendrauti su skaitytojais gyvai ir socialiniuose tinkluose.
Man tai nėra vargas ar sudėtingas darbas parduoti savo knygas.
Nesvarbu, ar knyga išleista padedant leidyklai, ar ne - autorius turi save parodyti.
Pirmieji du jūsų romanai susiję su Lotynų Amerika. Kodėl?
Pirmas mano romanas atsako į šį klausimą, nes jį rašydama rėmiausi savo pačios patirtimis ir išgyvenimais.
Aš studijavau Airijoje ir vienas iš pagrindinių mano studijų dalykų buvo ispanų kalba. Praktiką atlikau Meksikoje. Meksikoje pragyvenau beveik metus ir patyriau tikras meksikietiškas „muilo operas“.
Baigusi studijas, grįžau į Lietuvą dirbti kaip ispanų kalbos vertėja ir mokytoja, bet Lotynų Amerikos kultūra man liko labai artima.
Patirti meksikietiškas muilo operas jaunystėje nereikia ir Meksikos, bet jas užrašyti - jau reikia drąsos ir talento. Kaip nusprendėte tapti rašytoja?
Kai pradėjau rašyti pirmąją knygą, mano mama man pasakė: „Aš visada žinojau, kad čia tavo kelias“, nors aš tokios savęs niekada nemačiau.
Taip, mėgdavau rašyti rašinėlius mokykloje, personalizuotus sveikinimus. Visada rašau kelionių dienoraščius, nes man atrodo, ko neužrašysiu - tą pamiršiu.
Rašymas man - tarsi terapija.
Taip pat dienoraščius rašiau ir gyvendama Meksikoje. O kai grįžau į Lietuvą ir prasidėjo karantinas dėl kovido, atradau rašymą kaip pomėgį.
Sugalvojau tiesiog užrašyti savo Meksikos istoriją, remdamasi dienoraščiais ir man tai labai patiko. Rašymas man - tarsi terapija.
Žinoma, pirmoji knyga buvo pirmas blynas. Su kiekviena knyga tobulėju, mokausi ir jaučiu, kad realizuoju save.
Gal jau brandinate idėjas kitoms knygoms?
Idėjų man niekada nestinga. Dabar jau turiu bent trims knygoms į priekį. Ketinu toliau rašyti paaugliams ir nepaleisti Lotynų Amerikos temos.
Gal jau kažką pradėjote?
Dar ne, rašymo procesas man nėra toks greitas ir lengvai prieinamas.
Leonardas - mūsų vyriausias sūnus. Be jo, auginame dar tris mažamečius vaikus, o dar ir vertėjauju iš ispanų kalbos, tad laiką tenka labai kruopščiai planuoti, kad atrasčiau valandėlę rašymui.
Dėkoju už pokalbį.
Knygos „(ne)kaltas“ siužetas
Pagrindinis knygos veikėjas - penkiolikmetis Lukas yra nuolat į bėdą pakliūvantis nuotykių ieškotojas. Jis nieko nebijo, ciniškai į viską reaguoja, o labiausiai gyvenime jį erzina tėvų moralai. Vengdamas jų, eilinį kartą prisidirbęs Lukas pabėga iš namų.
Kad vienam nebūtų nuobodu, į nutrūktgalvišką nuotykį pasikviečia ir draugą. Prasidėjusi vasara dovanoja ilgus šiltus vakarus, tad vaikinai įsikuria po atviru dangumi jūros pakrantėje.
Tačiau netrukus jų nerūpestinga išvyka virsta košmaru, dėl kurio Lukas save kaltins visą likusią vasarą, o gal net ir visą gyvenimą.
Kaip gyventi su kaltės jausmu, kuris neleidžia ramiai kvėpuoti? Ar būdas, padedantis užsimiršti, nesugadins gyvenimo dar labiau?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą