Parodą dedikavo mėlynai spalvai

U. Lagunavičiūtė, kurdama instaliacijas ir objektus pasitelkia stiklo materiją ir šviesą. Taip atsirado ir mėlyna spalva, kuriai skiriama ši paroda.

Apie galimybę surengti parodas menininkė galvojo ilgą laiką – „Dedicated to Blue” yra pirmoji jos dalis: „Pavadinimas sufleruoja, kad parodą dedikuoju mėlynai spalvai, kuri yra šios parodos epicentras.

Mėlynoje spalvoje ieškojau asociacijų, kurias atradau vandens materijoje.

Pirmiausia vandenį mačiau kiek paprasčiau, jame ieškojau atsakymų į klausimus: kaip vanduo „regi“ išorinį pasaulį, kaip žmogus jaučiasi tai matydamas. Ar tikrai egzistuoja vandens atmintis?

Ar vanduo atsimena mus? Ar mūsų ryšys taip ir lieka užkoduotas?“ – kalbėjo U. Lagunavičiūtė, į šiuos klausimus bandydama atsakyti darbu, pavadintu „Paviršiaus įtempiai”, kuriame, kaip ji teigia, sureikšmino šviesos svarbą – ant stiklinių objektų krentančio srauto dėka šviesos atspindys tampa pačiu vandeniu, tarsi jo oda.

Autorė bandė paaiškinti savojo darbo techniką: paviršiaus įtempis – tai skysčio paviršių veikianti jėga, atsirandanti dėl skysčio molekulių tarpusavio traukos.

Ši jėga pasireiškia tik labai ploname, kelių molekulių skersmens, skysčio sluoksnyje. Taip atsiranda vanduo-stiklas plokštumų persidengimas ir sluoksniavimas.

„Tai – tarsi glaudžių vandens telkinių ryšių perteikimas, kurių plika akimi paprastai negalime įžvelgti. Tai lyg nuoroda, jog kiekviena vandens molekulė yra buvus ir ledyno dalis, ir upės, ir vandenyno, o kažkada priklausė paviršiaus įtempio jėgai – barjerui tarp vandens ir oro“, – kalbėjo menininkė.

Taigi, priežastis, kodėl kūrėja pasirinko vandens paviršiaus „peizažą“ – daugybė įvairialypių jausmų ir emocijų, kurios sukelia nepastovumą – nenuspėjamą gyvenimą ar tai, ką sunku kontroliuoti arba visiškai neįmanoma pakeisti.

Pradėjusi dirbti su vandens stichija, U. Lagunavičiūtė pajuto, kad ši tema neišsemiama, apimanti tiek būties ir egzistencijos, tiek kasdienius, socialinius klausimus: „Įsivaizduokite, kad Žemėje nebeliko geriamo vandens, beje, juk pasaulyje yra vietų, kur jo katastrofiškai trūksta, – sakė menininkė.

– Per pastarąjį šimtmetį dėl mūsų veiklos ekologinė pasaulio būklė taip pablogėjo, kad klausimas apie žmonijos galimybę išlikti šioje planetoje dabar atrodo visiškai pagrįstas.“

Taip pat įsivaizduokite galimybę tokį vandenį išsaugoti jį užkoduojant. Stiklas, lyg vanduo, Urtei primenantis ledą, įvairialypiais sluoksniais, šviesos atspindžiais ir formomis žvelgia į žiūrintįjį, jaudindamas jo vaizduotę.

„Žiūrovai ir jų interpretacijos, žvelgiant į mano darbus – neatsiejama mano kūrybos ir darbų tikslo dalis. Jie tampa kūrinių tęsiniu ir praplečia juos už vizualiai matomos erdvės. Žmonių interpretacijos papildo mano darbus ir sukuria naują, gilesnę jų prasmę,“ – kalbėjo menininkė.

---

Urtė Lagunavičiūtė (gim. 1999 m.) – menininkė, vitražistė, stiklo ir šviesos instaliacijų kūrėja, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Vilniuje. 2022 metais baigusi įvietinto meno katedros, vitražo specialybės bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje, šiuo metu studijuoja magistrantūroje. Savo kūryboje menininkė tyrinėja, kaip žiūrovą veikia šviesa ir spalvos, jos darbuose perteikiamos šių dienų aktualijos ir problemos tampa esminiu kūrinių leitmotyvu. 2024-aisiais kūrėjai suteikta Lietuvos kultūros tarybos jaunojo kūrėjo stipendija.

Rašyti komentarą (0)