Pirmo šį sezoną aktorių ir žiūrovų susitikimo Klaipėdos dramos teatre tema „Kalės vaikai“

Jame dalyvausiantys aktoriai pokalbių atspirties tašku pasirinko vieno iš svarbiausių Lietuvoje teatro kūrėjų Eimunto Nekrošiaus paskutinį spektaklį savo šalyje, Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikus“. Spektaklis rodomas jau septintus metus ir, aktorių nuomone, tampa tik aktualesnis.

Atviram pokalbiui su teatro mylėtojais kiekvieną kartą susiburia vis kita aktorių grupė, šįkart susitikime ruošiasi dalyvauti Regina Šaltenytė, Darius Meškauskas, Sigutė Gaudušytė, Edvardas Brazys, Vidas Jakimauskas, Karolis Maiskis ir Karolina Kontenytė. Simboliškai jubiliejinio sezono susitikimų ciklas prasideda nuo garbingą vietą repertuare užimančio spektaklio. 

Sauliaus Šaltenio romane susipina daugybė klodų: Lietuvos praeitis, apimanti vokiečių kolonizaciją, karus su rusais, lenkinimą; pirmieji šviesuoliai: Kristijonas Donelaitis, Martynas Mažvydas, Antanas Strazdas; pasakos, sakmės, prietarai, burtai, užkalbėjimai ir raganavimai, net už juos senesni matriarchato laikotarpį menančių mitų atgarsiai, o taip pat Šventojo Rašto nuotrupos ir postulatai. Visa tai Eimunto Nekrošiaus rankose tapo scenos epu, liudijančiu ne tik Mažosios Lietuvos likimą, bet ir įspėjančiu visą Lietuvą apie jai nuolat grasinančius šešėlius.

„Šis spektaklis ypatingas E. Nekrošiaus teatro kalba, jis apie Mažosios Lietuvos istoriją – tai lyg epas, – akcentavo „Kalės vaikuose“ Varpininką Karvelį vaidinantis D. Meškauskas. – O dar galiu pasakyti, kad šio spektaklio konstrukcijoje labai sėkmingai inkorporuotas Šventasis Raštas. 

Dramaturginėje konstrukcijoje yra labai įdomių Naujojo Testamento atitikmenų, dėl to kūrinys tampa platesnis, gilesnis, daug apimantis. Šis spektaklis apie mus ir mūsų tautos likimą. Tai lyg įspėjimas. Paskutinis K. Donelaičio monologas yra lyg jo testamentas ir palinkėjimas mums, patarimas, kaip turime elgtis.“

E. Nekrošiaus spektaklio svarbą bei jo gylį pabrėžė ir „Kalės vaikuose“ Marijos vaidmenį atliekanti aktorė R. Šaltenytė. „Nors vaidinamas septintą sezoną, šio spektaklio aktualumas ne silpsta, bet aštrėja. Ko gero, genialūs kūrėjai, o E. Nekrošius toks ir buvo, nujaučia ne tik savo, bet ir pasaulio ateitį ir nori mus savo kūryba įspėti, palikti mums žinutę. 

Štai, specialiai atsiverčiu paskutinį K. Donelaičio monologą, „nes kiek gi mūsų – tik sauja tuščiuos Dievo aruoduos, ir ta užteršta, su piktžolėm, kūkaliais, o žiemos dantys ilgi ir mūsų giminės pusėn smailai nugaląsti...“. Ir visas spektaklis apie tai, ir jo finalas apie tai – apie karo nuojautą, apie mūsų baimes. Manau, kad viską susitikimo metu apkalbėsime su žmonėmis“, – apibendrino aktorė.

Savo vizualine raiška gana minimalistinis spektaklis išsiskiria itin tiršta ir turtinga kalba, reikalaujančia didelio žiūrinčiojo susikaupimo, tad R. Šaltenytė pataria į „Kalės vaikus“ einančiam žiūrovui padaryti kad ir nedidelius namų darbus, „manau, kad net būtina ruoštis. Kas nori rimtai pasiruošti, patarčiau paskaityti S. Šaltenio romaną. Jei ne – bent pasiskaityti apie spektaklį ir apie jame vaizduojamą laikmetį. 

Šiame spektaklyje daug teksto, kurį reikia klausyti, kad jį suprastum. Tokia jo struktūra. Bet savo prasme spektaklis tikrai gilus, įdomus ir labai reikalingas“.

„Teatro be uždangos“ susitikimų metu pokalbio gija pradedama vyti nuo pasirinkto spektaklio, paprastai dalyvauja tiek jį matę, tiek nematę žmonės – dalinamasi įžvalgomis, aptariamos įvairios teminės linijos ar detalės, aktoriai dalinasi savo pačių pastebėjimais, išgyvenimais, bendrai ieškoma atsakymų į kylančius klausimus. 

Menas, be daugybės kitų savo reikšmių, padeda žmonėms sau įsivardinti tai, kas ne visada apčiuopiama, pastebima, „mūsų, kūrėjų, toks uždavinys – įprasminti, apmąstyti ir emociškai išjausti pasaulį, kuriame gyvename. Žmonės galbūt visi viską supranta ir žino, bet būna, kad pamato spektaklį ir po jo sako „taip irgi galvojau, bet nebuvau suformulavęs“, – pastebėjo D. Meškauskas. 

Bet pokalbiai šiuose susitikimuose dažnai perauga vieno spektaklio ribas ir apima kur kas daugiau. Didžiausia vertybė, sukurta inicijavus „Teatrą be uždangos“, yra vis labiau augantis bei stiprėjantis pats meną mylinčių ir vertinančių bendraminčių sambūris, proga pabūti kartu. 

Šį rudenį paženklinusio kultūros bendruomenės protesto rėmuose D. Meškauskas įžvelgė ir papildomą tokių susitikimų reikšmę, „mums svarbu, kad būtų kuo didesnis susikalbėjimas tarp žmonių, kad suvoktume vieni kitus. 

Kai visuomenės viduje nebendraujame, atsiranda galimybė klijuoti vieni kitiems įvairias etiketes, pradedame gyventi supriešinančiame stereotipų ir etikečių pasaulyje, o kai įvyksta susitikimas ir prasideda asmeninis bendravimas, šis ginklas tampa bejėgis ir beprasmis“. 

„Teatras be uždangos“ – viena iš visos plejados Klaipėdos dramos teatro veiklų, nukreiptų į bendruomenės sutelktį, telpančių po bendru „Esminių mazgų“ pavadinimu. 

Jis apima ir nuosekliai vykstantį spektaklių pritaikymą žmonėms su klausos bei regos negaliomis, ir aktorių vedamas įvairias kūrybines dirbtuves, ir teatre bei už jo ribų vykstančius pjesių skaitymus, ir t. t. 

Tai ne tik veiklos, kuriomis siekiama kuo didesnio ryšio su savo žiūrovais, bet ir pastanga rasti būdus, kaip teatrą priartinti prie žmonių, ne visada turinčių galimybes patirti teatrą.

„Esminių mazgų“ veiklos išsidėsto per visą sezoną, bet tradicija tapo ir tai, kad intensyviausiai jos vyksta būtent rudenį. 

Pasak jas koordinuojančios Emilijos Tautkevičiūtės, teatro kultūros projektų koordinatorės, šių metų naujovė yra tai, kad daugiausiai teatre vykdavusios aktorių vedamos kūrybinės dirbtuvės išvyks į regioną, „nusprendėme plėsti „Esminių mazgų“ ribas ir keliausime į socialinių paslaugų centrus Vakarų Lietuvoje, aktoriai ves kūrybines dirbtuves žmonėms, turintiems įvairias negalias. 

Mums svarbu, kad teatrą galėtų pažinti ne tik miesto gyventojai, bet ir esantys toliau nuo jo. Artimiausias savo išvykas planuojame į Telšius, Gargždus bei Priekulę“.

Į „Teatro be uždangos“ susitikimą spalio 16 d. 18 val. būtina registruotis. Registracijos forma: 

https://forms.gle/j5bBfBZt473tHyHb7