Šįkart - apie lemtingąjį Prancūzijos vyriausiojo komisariato būstinės, neoficialiai vadintos prefektūra, šturmą 1923 m. sausio 15-ąją. Prie iki mūsų dienų išlikusio pastato Sukilėlių g. 12 organizuojamos mūšio inscenizacijos.
Kaip viskas vyko iš tiesų ir kokiomis aplinkybėmis prie prefektūros buvo žaibiškai nukautas Lietuvos kariuomenės karininkas, vos 24-erių ltn. Viktoras Burokevičius (1898-1923)? Savo atsiminimais yra pasidaliję tuomečiai Klaipėdos krašto savanorių armijos vadas Jonas Polovinskas-Budrys (1889-1964) ir Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto sekretorius Jonas Vanagaitis (1869-1946).
Spaustuvininko įžvalga
Pirmiausia reikėtų pažvelgti į finalinę 1923 m. sausio 10-15 d. vykusios karinės operacijos fazę iš paukščio skrydžio: vadinamajame sukilime, skirtingų istorikų skaičiavimais, dalyvavo nuo 1 100 iki 1 519 kovotojų (karininkų, karių, šaulių) iš Didžiosios Lietuvos. Prie jų prisijungė mažiausiai 300 Klaipėdos krašto gyventojų (savanorių).
Prefektūrą sausio 15 d. atakavo J. Budrio vadovaujamos Ypatingos paskirties rinktinės 2-oji (Pagėgių) grupė, kurios lyderiu buvo Mykolas Kalmantas-Bajoras (1895-1976).
Mažlietuvis visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, šaulys J. Vanagaitis tą dieną sirgo, mat buvo persišaldęs. Be kita ko, neretai greta 12-os Klaipėdoje ir jos prieigose žuvusių kovotojų lietuvių pamirštama paminėti ir tryliktąją operacijos auką: tai Klaipėdos kapinėse (Skulptūrų parke) palaidotas Andrius Martus-Martusevičius (1874-1923), kuris dėl itin prastų oro sąlygų sausio 10-15 d. smarkiai persišaldė ir vasario 19 d. Kretingoje mirė.
Mažlietuvis spaustuvininkas J. Vanagaitis, atskleidęs prefektūros šturmo detales. Mažosios Lietuvos enciklopedijos archyvas.
„Nuo persišaldymo smarkiai susirgęs guliau į lovą. Maniau, kad sukilėliai įeis į miestą ir galėsiu į namus grįžęs gydytojo pagalba pasinaudoti. Bet jau trečią dieną sukilėlių vis dar negirdėti. Sveikata vis blogėjo, tačiau sukaupęs visas pajėgas vis dėlto nutariau grįžti į namus. Pernakvojęs namie jau anksti iš ryto patyriau, kad sukilėliai stovi prie pat miesto. Ir iš tikro, vos prašvitus parbėgo keletas policininkų ir prancūzų kareivių. Aš tuojau bėgau pasitikti sukilėlių ir įvesti į miestą. Sutikau juos bežygiuojančius stačiai Griovių (Perkasų, vok. Grabenstraße, dab. Sukilėlių g. - aut. past.) gatve į prefektūrą. Čia eiti, sakau, negalima“, - 1933 m. rašė Bitėnų-Rambyno kapinaitėse palaidotas J. Vanagaitis, kuris raidžių rinkėjo profesijos mokėsi pas patį knygnešių „tėvą“ Martyną Jankų.
Galimai sausio 15-ąją prie prefektūros būtų žuvęs ne vienas, o dar daugiau lietuvių, jei ne minėta įžvalga vengti Perkasų g.
„Ten už aikštelės stovi sustatyti kulkosvaidžiai, gali visus išskinti. Einam dešine, sutinkame antrą grupę. Visi susijungiame Kūlių Vartų gatvėje. Mūsų tikslas - užimti vyriausią valdžios vietą - prefektūrą, iki jos apie ½ kilometro. Vadas Bajoras siunčia prefektūrai užimti vieną grupės vadą ir apie 20 grenadierių. Slenkame siaurutėmis pašalinėmis gatvėmis. Vedu į prefektūrą siauručiu uždaru taku. Nuo kokio 100 metrų jau apšaudome prefektūrą. Iš ten taip pat atsišaudo. Dešinėje aukšta lentų tvora, o už jos kiemas, iš kurio galima stačiai patekti į vieną namą prieš pat prefektūrą“, - pasakojo J. Vanagaitis.
Jis pasiūlė išlaužti tvorą ir per kiemą nueiti į namą, buvusį priešais prefektūrą, ir iš ten patogiai ją apšaudyti. Tačiau grupės vadas nesutiko tai daryti motyvuodamas nenoru gadinti miestiečių turtą...
Kovotojai prie vyriausiojo komisariato po prancūzų kapituliacijos. Šį pastatą savanoriai šturmavo iš tuometės Perkasų gatvės, kuri dabar vadinama Sukilėlių vardu. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvas.
Lemtinga kulka
„Grenadieriai, pirmyn!“ - sušuko grupės vadas ir su keliais vyrais pasileido bėgti link prefektūros atvira gatve. Tai buvo paskutinieji jo žodžiai.
„Prefektūros name išstatyti kulkosvaidžiai paleido ugnį. Kulkos pataikė į viduriu gatvės bėgusį vadą ir jis negyvas krito žemėn, kiti vyrai, bėgę namų pasieniais, buvo laimingesni“, - taip žuvo jaunas Kauno karo mokyklą baigęs karininkas V. Burokevičius. Jis palaidotas Kėdainių kapinėse.
„Bet tuo tarpu sukilėlių granatos pasiekė prefektūrą: išdaužė langus, suplaišino sienas. Žiūrime, prancūzai jau kelia baltą vėliavą. Sukilėliai veržėsi pirmyn ir apstatė prefektūros namą. Sukilėlių vadas Bajoras ir aš įbėgome į prefektūrą. Kareiviai ir policininkai buvo tuojau nuginkluoti. Nuėję į vyriausiojo komisaro Petisné kabinetą radome jį labai išsigandusį. Tuojau mes pareiškėme sukilėlių norus, kurie jam buvo jau anksčiau pranešti per sukilėlių parlamentarus. Vienkart pareiškėme, kad sukilėliai dabar paima valdžią į savo rankas“, - įvykius prisiminė J. Vanagaitis.
Jis užfiksavo, kad tai įvyko lygiai 11 val. 30 min.
„Čia pat buvo ir visi kiti prancūzų kariuomenės karininkai. Mes dar perspėjome, kad nesipriešintų, ir garantavome, kad sukilėliai nieko nedarys. Mane prancūzai gerai asmeniškai pažinojo, jie tik Bajoro klausė, ar jis ne Budrys, kaip šis pasakė, kad ne, tai Petisné paprašė jo dokumentų parodyti. Bajoras atkišdamas brauningą griežtai pareiškė: “štai mano dokumentai„. Šio dokumento pakako Petisné padaryti sukalbamesniu“, - tokia yra mažlietuvio įvykių versija.
J. Vanagaitis po perversmo periodinėje spaudoje skelbė savo atsiminimus, 1938 m. išleido istorijos, politikos, ekonomikos straipsnių ir atsiminimų rinkinį „Kovos keliais“.
Vadinamųjų sukilėlių vadas J. Budrys rašė, jog užimtoje prefektūroje vykstant deryboms, „žmonių minios užplūdo gatves ir laukė, kas čia bus toliau“. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvas.
Byrantys langai
Prefektūros šturmą jau gyvendamas išeivijoje, JAV, aprašė ir svarbiausia karinės operacijos figūra, pirmasis (1924 m.) Klaipėdos krašto gubernatorius J. Budrys.
„Apie 9 val. Bajoras pasiekė prefektūrą, kur 70 prancūzų su keliais karininkais nutarė gintis. Kiti užsidarė kareivinėse ir pasiėmė savo žinion dar 150 žandarų. Kiti žandarai, netekę vilties ir noro gintis, išsilakstė po miestą ir išsislapstė po privačius butus. Prancūzai turėjo gerokai kulkosvaidžių, ir per visus dviejų aukštų langus kyšojo jų vamzdžiai. Abiejose gatvėse ties namu negalima buvo pasirodyti, nes jų ugnis viską nušluodavo. Keli drąsuoliai jau užmokėjo savo gyvybe“, - prisiminė pagrindinis vadinamųjų sukilėlių vadas.
Jis išskyrė ir J. Vanagaitį, kurį vadino klaipėdiečiu, „buvusiu vokiečių viršila“.
„Jis drąsiai pasisiūlė Bajorui pravesti savanorių dalį per sodus į prefektūros namo sodą. Tuo tarpu vienas jaunas karininkas, Barkauskas (V. Burokevičius, turėjęs dar ir Šepečio slapyvardį - aut. past.), paėmęs rankinę granatą, prisislinkęs prie namo mūro, mėgino įmesti pro langą granatą, bet buvo pastebėtas ir krito vietoje negyvas. Kulka pataikė jam tiesiai į kaktą. Vienok atsirado ir daugiau drąsuolių. Du mūsų kulkosvaidininkai pradėjo ugnį į prancūzų kulkosvaidininkus. Tuo pasinaudojo vienas savanoris drąsuolis ir pakartojo Barkausko žygį. Šį kartą jam pasisekė. Nuo sprogusios vidury namo granatos išbyrėjo visi langai“, - rašė J. Budrys.
Klaipėdos užėmime dalyvavo tiek profesionalūs kariai, tiek šauliai, šio krašto gyventojai savanoriai. Kovotojų amžius taip pat buvo labai įvairus. Deniso NIKITENKOS nuotr.
Apdaužytu forduku
Prefektas, arba vyriausiasis komisaras Gabrielius Petisné (1881-1931) su pagalbininkais šturmo metu slėpėsi antrajame pastato aukšte.
„Kaž kas iš jų sugriebęs nuo stalo baltą staltiesę, iškišo ją pro langą: ženklas, kad pasiduoda. Prancūzai sudėjo ginklus. Apie 12 v. dienos Bajoras pranešė man įvykusį faktą. Visos kuopos iš įvairių pusių įžengė į miestą, užėmė uostą, tiltus, stotį ir apsupo kareivines, laukdamos tolimesnių įsakymų. O tuo tarpu prefektūroje ėjo derybos. Žmonių minios užplūdo gatves ir laukė, kas čia bus toliau“, - dalijamasi prisiminimais.
Ypatingos paskirties rinktinės vadas per Klaipėdą važiavo su Pranu Klimaičiu (savo pavaduotoju, vienu iš Klaipėdos užėmimo operacijos architektų - aut. past) ir Bajoru „apdaužytam ir be durelių senam forduke“. Esą minia šį ekipažą pasitiko džiaugsmingais šūksniais.
„Lietuviškai ir vokiškai. Įėjome į prefektūrą. Prancūzai atsistojo. Keli, sunkiai sužeisti, gulėjo apraišioti. Pasikėliau į antrą aukštą. Ten buvo 7-8 uniformuoti prancūzų karininkai ir pilna uniforma, kaip supratau, Petisné. Vieni kitus saliutavome“, - rašė J. Budrys.
Karininkas jau asmeninio pokalbio su G. Petisné metu dar kartą pakartojo visos karinės operacijos metu vadinamųjų sukilėlių kartotą naratyvą, kad prieš prancūzų tautą lietuviai neturi nieko prieš.
„Iš viso nematau, už ką gi jūs, prancūzai, čia mušatės. Patys iš Prancūzijos maršuojate į Ruro kraštą, o čia kovojate gindami vokiškumą. Aš būčiau ne tik už taiką, bet už pilną nuoširdžią draugystę. Mes, lietuviai, pilni simpatijos prancūzams ir suprantame, kad čia Klaipėdoje jūs, prancūzai, esate blogos diplomatijos auka. Negalite pasiūlyti taikos, kol diplomatijos susitars, lai būna paliaubos! Labai trumpai tarėmės, surašėme ir pasirašėme paliaubų aktą“, - įvykių detales atskleidė J. Budrys.
Jis 1936 m. lapkričio 11 d. buvo paskirtas Lietuvos generaliniu konsulu JAV. Šias pareigas ėjo visą likusį savo gyvenimą - 28 metus. Gyvendamas Niujorke, 1940 m. gavo Niujorko miesto garbės piliečio vardą. 1964 m. palaidotas lietuvių kapinėse Čikagoje. Šios iškilios asmenybės palaikus svarstoma pargabenti į Lietuvą ir perlaidoti Klaipėdoje.
Šaltiniai: „Lietuvos aidas“, 1933 m., Nr. 11; „Karys“, 1950 m., Nr. 2.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą