„Prima Donna“ - Rita Petrauskaitė ir septyni jos balsai

Grimo kambaryje

Kiekvienas, bent kartą buvęs teatre, žino tą magišką ribą tarp žiūrovų salės ir scenos.

Tačiau mažai kas susimąsto apie dar vieną, kur kas intymesnę ribą – grimo kambarį.

Tai vieta, kurioje įvyksta mistinė transformacija: žmogus tampa personažu. Čia, tarp pudros dulkių, perukų ir senų nuotraukų, menininkas susiduria su didžiausiu savo kritiku ir draugu – veidrodžiu.

Būtent grimo kambaryje prasideda režisierės Rūtos Bunikytės sukurta „Prima Donna“ - pasakojimas apie tai, kas lieka, kai „nuvalomas“ vaidmuo.

Pasak režisierės R. Bunikytės, šio spektaklio siekis - prakalbinti patį menininką.

© „Prima Donna“ – tai atviras, kūrėjo vidų apnuoginantis monologas, keliant klausimą „kas aš?“, kurį sau gali užduoti kiekvienas žmogus", - sako spektaklio režisierė Rūta Bunikytė. Vaidos PARFIONOVAITĖS nuotr.

„Lankydamasi koncertuose žvelgdavau į dainininkus ir matydavau, kaip viskas užrakinta po tradiciniu koncertiniu šydu.

Norėjosi, kad solistas drįstų išlipti iš to puošnaus rūbo, išeiti iš sustingusios pozos ir papasakoti istoriją pirmuoju asmeniu“, – sako Rūta.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė R. Petrauskaitė išdrįso tai padaryti.

Sugrįžimas į save

R. Petrauskaitė – Klaipėdos scenos šviesulys, kurios balsas per ilgus kūrybos metus tapo savotišku uostamiesčio kultūrinio identiteto ženklu.

Atlikusi daugiau nei 30 vaidmenų, ji tarsi kolekcionavo svetimus gyvenimus. Kiekvienas jų paliko antspaudą – ne tik balso stygose, bet ir sieloje.

„Ritos emocinis diapazonas driekiasi nuo švelniausios lakštingalos iki stiklą rėžiančio skausmo“, – pastebi režisierė. Ir iš tiesų, stebint Ritą scenoje, atrodo, kad ji ne dainuoja, o kvėpuoja muzika.

Pačiai solistei šis vaidmuo – tarsi sugrįžimas į save. "Rengdama šį vaidmenį jaučiuosi tarsi stovėčiau ant slenksčio tarp jaudulio ir vidinės ramybės.

„Prima Donna“ - tai pasakojimas apie balsą, kuris yra ne tik garsas, bet ir moters patirtis, trapumas bei jėga vienu metu“, – atvirauja R. Petrauskaitė.

Septyni balsai

Spektaklio siužetas nėra linijinis pasakojimas. Jis panašus į sapną ar meditaciją.

Solistės kūne ir sąmonėje prabunda septynios operos herojės, septyni archetipai, vidiniai balsai, kurie moko, provokuoja ir kankina.

Pirmoji iš jų – Giuditta. Tai aistros balsas. Režisierė per ją užduoda nepatogų klausimą: „Ar drįstum rinktis aistrą, kai niekas neplotų?“

„Prima Donna“ - tai kūrinys tiems, kurie nebijo emocinio gylio, kurie vertina tylą tarp natų ir kurie žino, kad didžiausios dramos vyksta ne karo laukuose, o vieno žmogaus širdyje.

Tai klausimas apie kūrybos prasmę, kai atimami visi išoriniai blizgučiai. Ar menas gyvas tavyje, kai nelieka publikos?

Tada pasigirsta Esmeraldos laisvės šauksmas. Ji kviečia nebijoti savo prigimties, judėti net tada, kai grandinės (arba visuomenės normos) tave varžo.

Laureta moko paprastumo, kurio mes dažnai gėdijamės – išdrįsti pasakyti „noriu“ be jokios kaltės. Tai vaikiškas, tyras noras būti laimingam, kurį mes, suaugusieji, dažnai užkasame po pareigų sluoksniu.

Miuzeta spektaklyje iškyla kaip klausimas apie kaukę. Būti matomai, bet ne suvaidintai – ar tai įmanoma scenos žmogui?

O Kleopatra atneša karališką orumą. Jos žinutė trumpa, bet negailestingai stipri: „Ne įrodyk. Būk.“ Tai savivertės pamoka moteriai, kuri visą gyvenimą stengėsi įtikti ir atitikti.

Galiausiai pasirodo Margarita, nešina kaltės našta. Kiek mūsų praeities pasirinkimų mus riboja?

Kaip paleisti tai, ko nebegalime pakeisti?

Monospektaklį užbaigia Undinė - giliausias, šalčiausias, bet kartu ir tyriausias balsas. Ji kviečia nerti į save, į tas gelmes, kur nepasiekia saulės šviesa, bet kur gimsta tikroji tiesa.

Šis septynių herojų dialogas su soliste – tai bandymas suprasti, kur baigiasi vaidmuo ir prasideda žmogus.

„Kartais tie svetimi gyvenimai būna stipresni už tave, jie pradeda kelti sąmyšį tavo sąmonėje. Tada privalai ieškoti savo laiko, savo veido, savo balso šeimininko“, – sako R. Bunikytė.

Muzika kaip filosofinė transformacija

Solistę per vidinę transformaciją veda ir monospektaklio idėją padeda atskleisti Händelio, Lehāro, Puccini, Dvořáko muzika.

R. Petrauskaitė scenoje bus viena su kameriniu instrumentiniu pritarimu. Tai sukuria intymumo atmosferą, kurioje kiekvienas pianissimo pasiekia žiūrovo širdį.

„Kartais tie svetimi gyvenimai būna stipresni už tave, jie pradeda kelti sąmyšį tavo sąmonėje. Tada privalai ieškoti savo laiko, savo veido, savo balso šeimininko“, – sako R. Bunikytė.

Kaip teigia pati solistė, darbas šiame spektaklyje reikalauja neįtikėtinos vidinės disciplinos: „Čia nėra partnerių, todėl visa dramaturginė energija sutelkta į mane. Reikia dėmesio ritmui, kvėpavimui, ištvermei. Tai primena maratoną, kur turi susitarti su savo kūnu ir emocijomis“, - sako R. Petrauskaitė.

Kodėl mums reikia „Prima Donnos“?

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame visi mes šiek tiek esame „primadonos“ savo socialinių tinklų profiliuose, kuriame kasdien dėvime daugybę kaukių – darbe, šeimoje, draugų rate – šis spektaklis tampa veidrodžiu mums visiems.

Taigi - šis monospektaklis ne tik apie operos dainininkę, bet ir apie drąsą būti savimi. Apie drąsą paklausti: „Kas aš esu, kai nusivalau savo kasdienį grimą?“ Ar tas balsas, kuriuo kalbame, yra mūsų, ar jis padiktuotas aplinkybių, baimių ir svetimų lūkesčių?

Spektaklio kūrėjos tikisi, kad žiūrovai, leisdami solistei išpažinti savo baimes ir troškimus, geriau išgirs ir savo vidinį balsą.

„Norėčiau perteikti publikai, kad kiekvienas balsas – tai istorija“, – sako Rita Petrauskaitė. Ir iš tiesų, eidami į šį spektaklį, nesitikėkite tiesiog vokalinio virtuoziškumo (nors jo, be abejo, bus). Tikėkitės susitikimo. Su menininke, su septyniomis legendinėmis herojėmis ir, svarbiausia, su pačiu savimi.

Kas lieka po visko? Tik balsas. Tikras, virpantis, apnuogintas. Balsas, kuris drįsta sakyti tiesą. „Prima Donna“ – tai priminimas mums visiems, kad mes esame savo gyvenimo scenos pagrindiniai veikėjai, ir tik nuo mūsų priklauso, ar tas vaidmuo bus tik suvaidintas, ar išgyventas iki paskutinio atodūsio.