„A. Dudos-Gracz spektakliai yra ne tik vizualūs, bet ir labai garsiniai – muzika juose išraiškinga, juos galima ne tik žiūrėti, bet ir jų klausytis“, – renginyje kalbėjo teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas.
Anot jo, dramatiškoje, įtraukiančioje muzikoje pinasi įdomūs ir įvairūs sąskambiai, savo vietą rado net lietuviškų sutartinių fragmentai. „Užsiminiau kompozitoriui, kad turime polifoninius kūrinius – sutartines, kad turime tokį dalyką kaip garsažodžiai, sadūto-tūto ir pan., jie buvo pritaikyti kažkokiems ritualams, savo laiku kažką reiškė, bet šiandien žmonės neatseka jų reikšmės.
Jį tai sudomino, tad teko sudaryti tokių garsažodžių sąrašą, juos ištarti ir išdainuoti, sukirčiuoti – gavosi keistas repas telefonu.
Kompozitorius sutartinių fragmentus įvilko ne į polifoninį rūbą, bet artimą senovės Graikijai, turintį kartvelų dainų atspalvių – gavosi įdomus kūrinys“, – indėliu į spektaklio skambesį su publika dalinosi teatro meno vadovas.
Genialiojo baroko dailininko Mikelandželo Karavadžo gyvenimo ir kūrybos įkvėpto spektaklio muziką kūrė kompozitorius Łukasz Wójcik-Zawierucha. Jis jau daugiau nei dešimtmetį dirba su A. Duda-Gracz.
Kompozitorių įvairūs projektai dažnai suveda su tarptautinėmis komandomis, kaip aktorius ir vokalistas jis dirba su Lenkijoje garsiu „Song of the Goat“ teatru, kuria muziką ne tik teatro spektakliams, bet ir televizijos, kino projektams.
Save apibūdina ne tik kaip kompozitorių, bet ir garso prodiuserį bei aktorių. Spektakliui Klaipėdoje jis ieškojo muzikos, kurioje būtų galima justi Karavadžo spalvų emociją.
„Muzikos spalva yra tai, apie ką daug galvojau dirbdamas ties šiuo spektakliu ir buvau įsitikinęs, kad muzikos spalvų paletė tiesiog privalo atitikti Karavadžo spalvų paletę“, – dar prieš metus pristatydamas savo kūrybos procesą sakė kompozitorius.
Ł. Wójcik-Zawierucha kūrybiniai ieškojimai jį vedė per skirtingas epochas ir kultūras, to pėdsakai justi ir jo sukurtoje muzikoje.
G. Grajauskas kalbėjo, kad ją įvilkti į vieną žanrinį apibūdinimą gana sunku, „šios muzikos kalba lyg ir klasikinė, bet ji turi labai šiuolaikiškas intonacijas, kita vertus, ji kartais nueina gilyn į absoliučią archaiką – tai tiek sutartinių intonacijos, senosios dermės.
Kažkokiu būdu visa tai sujungia į vienį. Muzika spektakliui turi savo specifiką, jos nebūtina suvesti į vieną žanrą, dramaturgija jai kelia savus reikalavimus. Tad ir šio spektaklio muzika yra visokia, bet jos klausytis didelis džiaugsmas ir ji puikiai veikia, jei jos bus klausoma net nemačiusius spektaklio“.
Vinilo leidyba truko šiek tiek daugiau nei metus – kai kuriuos kūrinius reikėjo atskirai įrašyti studijoje, visų jų skambesio kokybė turėjo atitikti aukštus reikalavimus. Vinilo leidyba rūpinosi teatro rinkodaros projektų vadovė Agnė Medelytė.
Ji minėjo, kad dramos teatrui neįprastas projektas pareikalavo nemažai pastangų, „pirmiausia tai – didžiuliai kaštai. Pavyzdžiui, jei norėtume vinilą leisti Lietuvoje, reikėtų užsakyti didelį tiražą.
Taigi patys apsiklausėme gamintojus Latvijoje, Čekijoje, Lenkijoje. Lenkų sąlygos mums pasirodė priimtiniausios, tad dirbome su jais. Visas šis procesas užtruko nemažai, dar reikėjo derinti autorinių teisių klausimus, sulaukti pirmųjų bandomųjų egzempliorių, išsirinkti viršelį“.
Vinilas su spektaklio muzika papildė gana įvairią teatro atributikos kolekciją, joje patį teatrą reprezentuojantys gaminiai ir šalia jų dar tik auganti linija, siejama su konkrečiais spektakliais.
„Turime ambiciją, kad laikui einant kuo daugiu spektaklių turėtų juos reprezentuojančią atributiką, šiuo metu turime vinilą, taip pat turime tuniką, dedikuotą Konrado Dworakowskio spektakliui „Robotų pasakos“, ją kūrėme su to spektaklio kostiumų dizainere Polina Nimrea.
Tikimės, kad po truputį ir kitiems naujiems mūsų spektakliams pavyks sukurti juos lydinčią atributiką, spektaklio dalelę, kurią žiūrovas gali išsinešti namo kaip prisiminimą“, – apibendrino A. Medelytė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą