"Man žymiai svarbiau ne tai, ką matau, girdžiu, o tai, kas iš tiesų nepavaizduota, iki galo nepasakyta, kas žadina mano smalsumą, verčia iššifruoti kūrinio kodus, suvokti jo nešamą žinią.
Tik tokiame aktyviame žaismingame meno santykyje su mano intelektualine ir estetine patirtimi gimsta man tikroji kūrinio vertė ir prasmė„, - sako žinomas uostamiesčio sinefilas, vienas iš Klaipėdos populiaraus kino bičiulių klubo “8 ½" įkūrėjų, kultūrologas, lektorius, rašytojas, žurnalistas, prodiuseris Kęstutis Meškys ir pristato savo meno atradimų TOP 5.
1. Perskaityti Valdo Papievio knygą „ĖKO“
Rezervuotai žiūriu į šiuolaikinius lietuvių rašytojus ir jų kūrybą.
Gal nematau jų tekstuose Europos kultūrinės-istorinės patirties lobyno gilumos ir jos atspindžio, kuris paprastai glūdi iškilių kūrėjų genuose.
Tačiau V. Papievio knyga, nors pagal apimtį nėra romanas, savo intelektualiniu ir estetiniu užtaisu bei tankiu prilygsta epiniam daugiasluoksniam kūriniui.
Joje randu visų filosofijų, visų išminčių tiesų, perskaitytų knygų, matytų filmų, miestų, veidų, savo gyvenimo patirčių atgarsį, kuris atgyja manyje kaip žmogaus būties simfonija, kaip šiandieninio pasaulio vaizdinys, jo metafora.
Tikiuosi, kad ši knyga dar susilauks ir mūsų, ir užsienio skaitytojų deramo įvertinimo.
2. Pamatyti Paolo Sorrentino filmą „Partenopė“
Labai mėgstu italų kultūrą. Ir kinas man - visų pirma tokie vardai kaip Federico Fellini, Luchino Visconti, Michelangelo Antonioni, Roberto Rosellini ir jų filmai. Šioje plejadoje garbingą vietą užima ir Paolo Sorrentino.
Jo filmas „Partenopė“ atveria kultūrinės-istorinės patirties lobyną, kuris glūdi tos šalies menininkų genuose.
Filmas remiasi mitu apie sirenos Partenopės mirtį ir Neapolio miesto įkūrimą.
Nors kai kurie kritikai pasigenda filme nuoseklaus mito atpasakojimo, mane žavi nelinijinis konceptualus filmo audinys, kuriame išryškėja amžinos laiko tėkmės, jaunystės, grožio, vertybių temos, kurioms ištikimas režisierius P. Sorrentino savo kūryboje.
Beje, viena mados kritikė yra pastebėjusi - jei jus sužavėjo moteris ir jūs nepastebėjote jos rūbų - vadinasi, jie buvo idealūs.
Šiame filme žiūrovo žvilgsnis neužkliūna už sudėtingos kino kalbos, o paskęsta žmonijos kultūros lobyno jūroje.
3. Pamatyti Jano Vermejerio paveikslą „Mergina su perlo auskaru“
Vienas žymiausių olandų dailininko Vermejerio (1632−1675) paveikslų „Mergina su perlo auskaru“ mane sužavėjo „Mauritshuis muziejuje“, Hagoje, Olandijoje.
Ne veltui šis kūrinys pramintas „Šiaurės Mona Liza“. Ji 1999 m. įkvėpė britų rašytoją Treisę Ševaljė parašyti to paties pavadinimo populiarų romaną, o 2003 m. knyga buvo dar ir ekranizuota.
Tik vėliau, sugrįžęs namo, perskaičiau internete, kad „Merginą su perlo auskaru“ ištyrę neuromokslininkai teigė įminę paslaptį, kodėl jame vaizduojamos moters žvilgsnis toks prikaustantis.
Mokslininkų eksperimente dalyvavo 20 savanorių ir tai buvo pirmasis žinomas tyrimas, kurio metu buvo naudojamos EEG ir MRT smegenų skenavimo technologijos neurologinėms reakcijoms į meną vertinti.
Mokslininkai nustatė, kad žiūrovų emocinės ir intelektualinės reakcijos buvo dešimt kartų stipresnės žiūrint originalų paveikslą nei jo kopiją.
Tai dar kartą patvirtino mano prieš daugelį metų išsikeltą tikslą - pamatyti kito mano mėgstamo tapytojo Pjero Ogiusto Renuaro visus paveikslų originalus. Šito, beje, ir siekiu.
4. Pasiklausyti Kretingos tarptautinio senosios muzikos festivalio koncertų
Labai mėgstu kamerinę ir senąją muziką. Mano lentynoje, dar gyvenant Sankt Peterburge, šalia džiazo visuomet stovėjo G. Dante Pergolezzi, Domenico Scarlatti, Georgo Philippo Telemanno, nekalbant apie Antonio Vivaldi, vinilinės plokštelės.
Kretingoje jau ne vienerius metus vykstantis įstabus senosios muzikos festivalis, vadovaujamas talentingo muzikanto Rodrigo Calveyra ir dainininkės Renatos Dubinskaitės, džiugina nuostabia muzika ir pasaulinio garso atlikėjais.
Puiki Kretingos Pranciškonų bažnyčios akustika, jos šviesūs dangiški skliautai bei vieni seniausių Rytų Europoje, 1680 metais pastatyti, vargonai kuria nežemišką atmosferą ir dovanoja atgaivą.
Stengiuosi nepraleisti nė vieno festivalio koncerto. Kiekvienas iš jų nepadarytų gėdos nė vienai Europos sostinei.
5. Pamatyti Klaipėdos dramos teatro spektaklį „Kalės vaikai“
Tai paskutinis teatro meistro Eimunto Nekrošiaus darbas. Teko laimė pabendrauti su šiuo režisieriumi. Jis įkūnijo „šalto“, nekalbaus intraverto menininko tipą, sublimuojančio visą sukauptą energiją į kūrybą.
Kuriant scenarijų filmui „Anikė. Meilės istorija“ spektaklis „Kalės vaikai“ man padėjo pajusti mūsų tautos dvasią. Šiame spektaklyje išgirdau iš amžių glūdumos sklindantį mūsų prosenelių - senovės prūsų ir jų palikuonių - lietuvininkų balsą, jų skausmą, neviltį ir viltį, ir priesaiką ateities kartoms.
Prisipažinsiu - nusižengiau, sėdėdamas teatro salėje daug spektaklio scenų ir dialogų įsirašiau į diktofoną. Retkarčiais, dirbdamas ties kokiu sunkesniu scenarijaus tekstu ar apimtas nuovargio, įsijungiu tuos įrašus.
Mane ypač jaudina finalinė šio spektaklio scena, kai aktorius Darius Meškauskas kreipiasi į žiūrovus, savo tėvynainius, tarsi iš amžių glūdumos sklindančiu sielos šauksmu - ne rietis, o būti kaip broliai, nes mūsų - „tik sauja Dievo rankoje“ ir tik taip atsispirsime augančiam blogiui.
Ir šiandien šis spektaklis, šis šauksmas man - tai tarsi atskriejantis iš mūsų skaudžios praeities pranašiškas varpo dūžis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą