Rekomenduoju meną: Simonos Sun TOP5

Šiandien savo rekomendacijų penketuką pristato jauna menininkė, performerė Simona Sun.

1. Delilah Bon - muzika, kuri įgalina

Rekomenduoju pasiklausyti Delilah Bon muzikos. Ji nėra „mainstream“ atlikėja - labiau priklauso „underrated“ ir „underground“ scenai.

Jos muzika pulsuoja agresyvia, bet išlaisvinančia energija.

Ji atvirai kalba apie feministines aktualijas, moterų teises, seksizmą, patriarchatą.

Delilah atradau praėjusiais metais, ir nuo tada „Spotify“ ji tapo mano klausomiausia atlikėja.

Jos kūryba mane stipriai įkrauna, ypač prieš mano performansus. Man įspūdingiausia tai, kad ji kiekvienoje dainoje sugeba repuoti, rėkti, perteikti tikrą „punk“ ir roko energiją, bet kartu išlaikyti aiškų vokalą ir kontrolę.

Delilah nesistengia būti patogi ar įsiteikti daugumai - ji naudoja savo „kitoniškumą“ kaip jėgą.

Ji kuria taip, kaip jaučia, ir aplink save yra subūrusi bendruomenę, kuri vertina tą autentiškumą. Būtent dėl to jos muzika man atrodo ne tik aktuali, bet ir labai asmeniška.

2. „Stasys Museum“ Panevėžyje - šiuolaikiškas įkvėpimas ateičiai

„Stasys Museum“, atidarytas 2024 m. Panevėžyje, man padarė labai didelį įspūdį.

Tai reta proga, kai muziejus yra įkuriamas dar gyvam menininkui - šiuo atveju vienam garsiausių lietuvių šiuolaikinių kūrėjų Stasiui Eidrigevičiui. Tai ne tik parodų erdvė - tai vizualiai ir architektūriškai labai išbaigtas, šiuolaikiškas, net kiek futuristinis muziejus.

Apsilankymas jame mane įkvėpė svajoti - norėčiau kada nors tame muziejuje kuruoti parodą, o gal net po 20 metų surengti savo personalinę parodą.

3. Performansas „3/1“ - skausmas, kuris turi būti išgirstas

„3/1“ (TRYS PIRMOSIOS) - tai 15 minučių trukmės mano performansas, skirtas suteikti balsą išprievartautoms moterims.

Viena iš trijų moterų patiria seksualinę prievartą per gyvenimą bent kartą. Mes niekada nežinome, kuri iš tų trijų būsime?

Performanso metu yra rėkiama, badomos baltos kelnaitės ir drobė - tai ne estetinis gestas, tai fizinė, emocinė reakcija į tylą, kurią dažnai tenka nešioti.

Šis darbas keliauja kartu su paroda „Interpretacijos“, kuri šiais metais buvo pristatyta Tauragėje, Klaipėdoje ir Kėdainiuose.

Parodoje tyrinėju moteriškumo sampratą: per vizualus, per istorijas, per vaidmenis.

Parodoje esu įkūnijusi skirtingus moteriškumo archetipus - nuo A. Škėmos, 90-ųjų Žemaitės versijos ar Kleopatros.

Fotografijų autorės - Alma Milvydaitė ir Irūna Lukšaitė. Nuotraukos darytos Klaipėdos skulptūrų parke.

4. Monika Dirsytė - performanso meno autoritetas

Monikos Dirsytės knyga „NE/RIBA“ - tai pirmoji knyga Lietuvoje, kalbanti apie performanso meną iš vidaus.

Tai ir autobiografija, ir mąstymų dienoraštis, ir vizualiai labai šilta, jauki knyga. Joje daug jautrių minčių, autentiškų pasidalinimų apie kūrėjo būsenas, ribas, pažeidžiamumą ir ryšį su žiūrovu.

Monika Dirsytė yra meno daktarė, aktyviai kuria performansus jau daugiau nei 15 metų - ir, galima sakyti, kad tiek pat laiko šis menas egzistuoja Lietuvoje.

Ji - viena iš tų, kuri „atidarė duris“ performansui kaip rimtai meno sričiai. Man ji - ne tik įkvėpėja, bet ir pavyzdys, kaip galima būti ištikimai savo menui, nepriklausomai nuo aplinkybių.

5. Monisha - spalvų galia ir sąmoningas kūrybinis kelias

Monisha - tai dailininkė, kurios spalvinga, stilinga, bet labai autentiška asmenybė mane žavi.

Jos tapyba man artima - ji nesistengia įtikti, bet kiekvienas jos kūrinys pilnas gyvenimo, fantazijos, laisvės. Tai ne tik dekoratyvus menas - tai žvilgsnis į pasaulį, kuris išdrįsta būti kitoks.

Man taip pat labai įdomi jos gyvenimo filosofija - ji sąmoningai pasirinko celibatą ir visą save paskyrė kūrybai.

Man tai labai rezonuoja, nes santykiai, ypač netvarūs, neretai išbalansuoja kūrybinę energiją.

Jos pasirinkimas būti vienai, kurti iš vientisos energijos man atrodo drąsus ir labai moteriškas savo esme.

Kol kas Monishos darbus seku tik „Instagrame“, bet vieną dieną tikrai norėčiau turėti jos paveikslą. Tai menininkė, kuri man primena, kad kūryba gali būti gyvenimo partneris, ne tik veikla.