Režisierė Janina Lapinskaitė: „Kai pradėjau kurti kiną, tai buvo vyrų pasaulis“ (interviu)

Programoje „Pirmosios“ – ir gerai žinomos dokumentinio kino režisierės Janinos Lapinskaitės ketvirtasis filmas „Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo“ (1997). Šiame ryškiame, šmaikščiame, jautriame kūrinyje, kuriame tradiciškai lapinskaitiškai pinami dokumentinio ir vaidybinio kino elementai, žvilgsnis kreipiamas į tris vyresnio amžiaus pozuotojas – Nadią, Ramutę ir Teresę. Apie šio filmo kūrybinį procesą, pirmuosius, dar televizijoje žengtus žingsnius į kiną ir savo temų bei personažų paieškas režisierė Janina Lapinskaitė kalbasi su kino kritike Monika Gimbutaite. Pokalbis vyko prie kavos puodelio 2023-ųjų kovo mėnesį, už lango siaučiant pūgai.

Programos anonsas: https://vimeo.com/863505194

Prieš ateidama į kino pasaulį jūs dirbote televizijoje. Ar tuo metu jautėte, kad televizija yra jus traukianti erdvė, ar tai buvo proziškesnių priežasčių sąlygotas pasirinkimas?

Tai buvo visiška proza! Mūsų kursas buvo pirmasis, ruošęs režisierius, nors drauge perėjome ir ketverius metus aktorinio. Programa dar nebuvo sustruktūruota, ją baigus tarsi ir patys dar nežinojome, kas esam. Bet buvo planuota, kad mus paskirs į Lietuvos televiziją, ir jau studijuodami supratom, kad ten atėję negalėsime būti padebesiais skraidžiojantys menininkai.

Iš pradžių dirbau vaikų, paskui – jaunimo redakcijoje. Ir, jei visiškai sąžiningai, darbas televizijoje buvo žingsnis į dokumentinį kiną. Žmonės, su kuriais susitikdavau televizijos filmavimuose, kartais norėdavo paatvirauti – ir nebūtinai ideologiniais, bet žmogiškais klausimais. Tokios akimirkos mane atvedė iki laidos „Provincija“, kuri jau turėjo dokumentinę struktūrą, o paskui ir iki pirmųjų dokumentinių filmų, kuriuos taip pat ėmiau kurti televizijoje.

Vis tik tuo metu, kai pradėjau kurti, moterų režisierių nebuvo daug: tai buvo vyrų pasaulis. Aš to vyrų pasaulio labai bijojau, galbūt dėl to ilgai į jį nežengiau. Jame gyveno mano vyras Algimantas [Puipa] – aš mačiau, koks tas pasaulis baisus, savotiškai naikinantis. O tuo metu jau buvo šeima, maži vaikai...

Ko jus kaip kino režisierę išmokė darbas televizijoje ir joje įgyta patirtis?

Darbas televizijoje buvo savęs paruošimas tam tikram ritmui ir tvarkai, medžiagos atrankai, montažui. Bet ne vien tai. Mes turėjome puikų dėstytoją, [Henriką] Šablevičių, kuris praktiškai sukūrė poetinio kino tradiciją. Tai buvo žmogus, kuriame negalėjai aptikti jokių to laikmečio ženklų. Apskritai negalima pasakyti, kad sovietmetis buvo į visus įaugęs kaip kietas stuburas. To laiko žmonės mokėjo kalbėti metaforomis – pajaučiau tai dar studijų metu, tai tęsėsi ir dirbant televizijoje. Visi supratom, kur dirbam, žinojom savo galimybių ribas ir tai, kad bet kokiose ribose gali likti ir kūrėjas, ir žmogus. Man tai buvo svarbu dirbant televizijoje, o vėliau ir kine.

Kokie buvo tie pirmieji žingsniai į kiną?

Iš tiesų, kai ėmiau kurti kiną, pradėjau kalbėti temomis, kurių Lietuvos dokumentikoje dar nebuvo. Į pakraščio žmonių temą tuomet niekas nežiūrėjo – priešingai nei dabar. Galbūt dėl to taip skirtingai vertinti mano pirmieji darbai. 

Kai Antavilių pensionate pradėjau kurti filmą „Iš skruzdėlių gyvenimo“, nepriklausomybės pradžioje vyko privatizacija, ir kai kurie seni žmonės, įsukti į šiuos procesus, būdavo apgaunami. Daug kam atrodė, kad tokias aktualijas ir turiu filmuoti, o aš ten atvažiavusi norėjau sukurti filmą apie meilę. Man atrodė, kad iš šių žmonių gali atimti viską, bet jei iš jų atimsi meilę… Gyvas juk esi, kol myli.

Nepriklausomybės pradžioje sukūrus filmą „Iš elfų gyvenimo“, kuris keliavo po užsienio festivalius, buvo abejojančių, ar dabar tikrai laikas pasauliui taip save rodyti, apie tai kalbėti? Juk, sakė, verčiau pasigerėti mūsų nepriklausomybe! O man atrodė, kad būtent apie ją ir kalbu – juk tuose žmonėse, kuriuos filmuoju, yra ir laisvė, ir meilė.

Turbūt svarbu ir tai, kad prieš atvažiuodama studijuoti augau kaime, pas senelius. Miestas mane slėgė, čia visi kalbėjo aukštom materijom. Kaime pas močiutę užsukus kaimynei, jos kalbėdavo tokia šilta žmogiška kalba. Savo filmuose, susitikdama su paprastais žmonėmis, jausdavau, kad mes susikalbam ir man būdavo gera. Gal dėl to kai kas ir stebėdavosi, kad man pavyksta prieiti prie savo personažų pakankamai arti. 

Kaip radote filmo „Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo“ personažes, vyresnio amžiaus pozuotojas? Kodėl nutarėte papasakoti jų istorijas?

Apie Dailės akademijos pozuotojas vis išgirsdavau pasakojimų nuotrupų iš vyro brolio, dailininko Audriaus Puipos. Labai greitai supratau, kad jos pozuoja tikrai ne tik dėl pinigų: tai buvo kitokios būtybės, kurių gyvenimas maišėsi su kūryba ir alkoholiu. 

Apnuoginto kūno tema į mano kūrybą atėjo specifiniu keliu. Studijų metais gyvenau pas įvairius šeimininkus. Nebūdavo patogumų, ir praustis eidavome į pirtį. Ir man tas pirtyje sėdinčių nuogų moterų vaizdas pasirodė toks klaikus!.. Tuomet atrodė, kad gyvenimas baigiasi tada, kai tavo kūnas netenka ankstesnių savo formų. 

Nugirdusi apie pozuotojas, pasijaučiau kaip maža smalsi mergaitė – tikėjausi, kad šiose moteryse surasiu amžiaus ir kūno harmoniją. Aš ją iš tiesų atradau. Kai toji harmonija yra, senstančio žmogaus kūnas nebekelia negatyvių emocijų. 

Su trimis pozuotojomis – Nadia, Terese, Ramute – ėjome tuo pačiu keliu, kaip ir su kitais personažais. Iš pradžių reikėjo susipažinti. O atradusios bendrystę, ėmėme žaisti kiną.

Kaip atrodo ryšio kūrimas su personažėmis ir personažais dar iki filmavimų? Ir kaip atrasti balansą tarp filmo kūrimo ir bendravimo su personažėmis už filmo ribų?

Jei ateičiau į savo personažų namus ir pasakyčiau: „Esu režisierė ir dabar kursiu apie jus filmą“, manau, kad gal kavos ir išgertume, bet daugiau nieko nebūtų. Pažinties pradžioje su personažais išvis nelabai kalbėdavausi apie filmą. 

Kad ir Veneros – jos prie menininkų fantazijų pripratusios, tad joms pirmiausia reikėjo  kompanionės. Mes kalbėdavom, gerdavom vyną, dainuodavom romansus (juokiasi). Būdavo, grįžtu iš darbo, sulaukiu skambučio: „Janička, susirinkom mes, bet labai reikia ir tavęs“. Aš žinojau, kad jei labai reikia, vadinasi, reikia (juokiasi). 

Vėliau tas ryšys nedingsta. Pačią pirmąją pamainą filmavome, kaip Nadią piešia studentai. Pasodinau ją į tuščią vonią, buvo pakankamai vėsu. Ji skubino, bet tada jau žinojau, kai jei pakalbini Nadią apie meilę, ji kad ir basa stovės sniege ir kalbės. Taip ir įvyko. 

Buvau labai dėkinga savo personažėms, kad jos mane priėmė, nes bet kurią minutę buvo galima pasakyti – aš nebenoriu.

Jų gyvenimo istorijos nelengvos. Esu pas Ramutę porą kartų atvažiavusi į jos butą. Ten visada stovėdavo aukštakulniai bateliai ir išlyginta suknelė, tarsi ji visada ruoštųsi į banketėlį. Ji norėjo pakylėto gyvenimo, o gyvenimas ją labai spaudė. Teresės kūnas nusėtas mėlynėmis. Ji griūdavo, užkliūdavo, galbūt ne visada blaivia galva kažkur praeidavo. Man kilo mintis filme ją aprengti labai plonu rūbeliu ir jį sušlapinti. Ji būtų man pozavusi ir nuoga, bet su tuo rūbeliu, po kuriuo ne taip matosi gyvenimo žymės, jautėsi patogiai. 

Kai baigiau filmą, manęs paprašė duoti personažių telefonus – norėjo jas pakviesti į laidą ir pakalbinti be manęs. Aš mačiau, kaip kartais jas televizijos koridoriuose nužiūri: gyvenimas tame amžiuje jų veiduose jau įrašė tam tikrus ženklus, buvo matyti, kad jos nėra menininkės intelektualės. Mačiau tą neskanų požiūrį, ir telefonų numerius duoti atsisakiau. Kitas galbūt būtų norėjęs knaisiotis jų socialinėse problemose, o aš norėjau jas matyti tokias, kokias ir parodžiau: nieko neišmesdama iš jų gyvenimo, bet kartu atsijodama kai kuriuos dalykus. 

Ar tęsdavote bendravimą su savo dokumentinių filmų personažėmis ir personažais jau po premjeros? Kaip buvo „Veneros su katinu“ atveju?

Kurį laiką taip, tik tas bendravimas su Nadia, Ramute ir Terese po filmo pasirodymo truko trumpiau nei su pirmųjų mano filmų herojais. 

Anksčiau ir pati patirties neturėjau. Su filmo „Iš skruzdėlių gyvenimo“ personažais ilgai bendravom jau po premjeros. Vieną dieną pasakiau, kad planuoju kurti naują filmą, ir supratau, kaip juos įskaudinau. Mačiau, kaip jie galvoja: kodėl tau staiga kiti pasidarė įdomūs?.. Tada supratau, kad kaip su personažais pasisveikinama, taip turi būti ir atsisveikinama. Nes personažų daugėja, ir aš nebegaliu jiems vėliau duoti to paties, ką duodavau filmavimuose, kai vykdavo tas įdomus, magiškas, įtraukiantis kino žaidimas. 

Tačiau pozuotojos vėliau dalyvavo Puipos filmo „Procesas“ masuotėje. Sekiau jų gyvenimus. Pavyzdžiui, pamačiau Teresę vaidinant „Dviračio žiniose“, pradėjo skleistis jos aktorinis talentas. Buvo smagu pamatyti ją ekrane.

Kai filmavome paskutines filmo scenas, Ramutė nusiėmė nuo kaklo panešiotą triušio vilnos šalikėlį ir juo apvyniojo mano kaklą, o po pamainos pasiūlė jį pasilikti. Teresė man padovanojo lenkišką kryželį. Praėjo labai daug metų, o visa tai tebeturiu kaip mažus talismanus, supratimo ir meilės ženklus.

Jūsų filmai „Iš skruzdėlių gyvenimo“, „Iš elfų gyvenimo“, „Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo“, „Iš avinėlių gyvenimo“ sudaro savotišką seriją. Ar iškart žinojote, jog šie filmai į ją nuguls? 

Ne, nežinojau. Baigus filmą, turi įvykti „prastovėjimas“, išsivalymas, o paskui tarsi įsimagnetini kita tema. Kai tai įvyksta, atrodo, jau ateina ir kažkokie personažai, kažkokia medžiaga. Bet pirmiausia turėdavo tapti aišku, kokia tema noriu kalbėti. 

Kūniškumo temą, kuri svarbi „Veneroje su katinu“, vėliau nagrinėjate ir kituose savo filmuose: „Akte“ ir „Šokančioje ant stogų“. Tačiau visuose filmuose prie šios temos prieinate iš skirtingų perspektyvų. 

Kai sukūriau „Venerą su katinu“, pasigirdo kritikos, esą šiuo filmu kažkaip su panieka žiūriu į moteris. Buvo klausiama, kaip galima pilti personažei vandenį ant galvos, rodyti sušlapusį kūną? Tokių minčių aš tikrai neturėjau, tiesiog ieškojau tinkamos vizualikos moters kūniškumui, atėjusiam iš mano tuometinių nuogąstavimų, kaip baisu, kai vysta kūnas. Tai buvo mano jaunystės tragedija.

Sukūrus „Venerą su katinu“, atėjo noras pakalbėti apie vyro kūną. Beje, „Akte“ filmuojasi „Veneros su katinu“ personažės Ramutės vyras, kuris irgi buvęs pozuotojas. Fotografė Snieguolė [Michelkevičiūtė] nuotraukose rodo vyrų kūnus, tačiau be galvų. Filme man norėjosi kalbėti apie vyro kūną, kartu kalbant apie kūrėją ir jos modelį, apie jųdviejų kovą.

Kai subrendau, nebeliko baimės, kad kūnas vysta. Tuomet man pradėjo atrodyti, kad žmogus savo kūno nemyli tik tada, jei jo galvoje bus užkoduotas nemeilės jausmas. „Šokančioje ant stogų“ rodau sunaikintą, supjaustytą, daugybės operacijų suniokotą kūną, šitokiu būdu siekiant grožio. Per kūno temą ėmiau ieškoti, kur viso to šaknys: kodėl ši moteris taip ieško grožio ir tuo pačiu savo grožį naikina?

Jūsų dokumentiniuose filmuose, taip pat ir „Veneroje su katinu“, atsiranda vaidybinio kino elementų. Karjeros pradžioje, regis, dėl to sulaukdavote kritikos. Tačiau šiandien kino hibridiškumas yra ant bangos. Nesijaučiate truputį pralenkusi laiką?

Šablevičiaus, mano mokytojo, filmų tikrai nepavadinsi grynąja dokumentika. Mano kine taip pat atsirado tokia negryna stilistika, ir žmonėms ne visad buvo aišku, kur ją priskirti: ar tai vaidybinis kinas su neprofesionaliais aktoriais, ar dokumentika su vaidybiniais elementais? Kol atradau savo vietą, nepasakyčiau, kad visi šūkavo iš džiaugsmo. Labai gerai prisimenu skausmingą mano gerbiamo Sauliaus Macaičio kritiką filmui „Iš elfų gyvenimo“. Bet suprantu, kad tuo metu tiesiog buvo aišku, kur mane padėti. O kai filmai buvo pripažinti užsienyje, tada ir Lietuvoje tapau įdomi.

Dabar, žinoma, hibridinis kinas tikrai yra ant bangos. Bet man einant panašia kryptimi svarbiausia vis tik buvo galėti priartėti prie žmogaus: kitu atveju nebūtų pavykę sukurti nei hibridinio, nei jokio kitokio kino. 

Kartu svarbu sau vis priminti, kad kiekvienas mūsų aplink save turi „gyvatės ratą“: gali artintis, bet nepamiršti, kad yra ta linija, kurią peržengus gyvatė kirs. Pajausti, kur yra ta riba, buvo ir sunkiausia, ir kartu įdomiausia mano darbo dalis.

Ar esate kada peržengusi „gyvatės ratą“?

Peržengusi nesu. Turėjau gerą vidinę nuojautą ir visada laikydavausi taisyklės: geriau nedažengt negu peržengt, nes atgal sugrįžti bus labai sunku.

Jausdavau momentus, kai mano atlapaširdžiai personažai užsimiršdavo. Kartais turėdavau tokios medžiagos, kuri, įsivaizduoju, dabartiniams žurnalistams būtų aukso vertės. Bet suprasdavau, kad šį filmą žiūrėsiu ne aš viena, kad tie žmonės turi pažįstamus, kaimynus, gimines. Kartais, atvirumui pasiekus kritinę ribą, aš atsisakydavau tas scenas įdėti į filmą. Man buvo labai svarbu, kad po premjeros mano personažai nepasijaustų nuskriausti, kad po filmo jiems nebūtų blogiau nei iki mano atėjimo.

Filme „Venera su katinu“ yra ne tik vaidybinio kino elementų, čia jūs žengiate dar toliau ir finale sugriaunate ketvirtą sieną – žiūrovai pamato filmavimo komandą ir jus pačią. Kaip gimė ši mintis?

Tokį finalą – kaip ir patį scenos apipavidalinimą – padiktavo pačios personažės. Dainelę, kurią jos traukia, mes irgi dažnai kartu dainuodavome, ji buvo iš mūsų repertuaro (juokiasi). 

Šiuose kadruose filmo pabaigoje jūs atrodote laiminga, regis, jums labai smagu. Ar dažnai taip jaučiatės režisuodama, būdama aikštelėje?

Iš tiesų neprisimenu, kad su „Venera su katinu“ būtų buvę blogų emocijų. Bijojau iki filmavimų pradžios: ar pavyks, ar mane priims, ar galėsiu dirbti taip, kaip esu sugalvojusi? O paskui, atradus raktą, jau buvo tikrai smagu.

Kituose filmuose buvo visko, ašarų taip pat. Tačiau man atrodo, kad rodyti savo emocijas aikštelėje nėra variantas, ypač dokumentikoje. Nes jei būsi nelaimingas, išsigandęs, bailus, tai automatiškai išsitransliuos tavo personažams. Jie ne aktoriai, jie tau nesuvaidins scenos, o už tavo emocijas gali net norėti prisiimti kaltę.  

Ta euforija, kuri matyti aikštelėje – ji nėra suvaidinta, bet aš žinojau, kad jos negali nebūti. Užtat kai parvažiuodavau namo, negaliu pasakyti, kad jausdavausi stipri. Iš tiesų, būdavau išsekusi… (juokiasi)

Bet turėti tų žmonių meilę man reiškė labai daug. Daug mano personažų nebėra gyvųjų tarpe. Bet kai žiūriu savo filmus, kai juos žiūri kiti, niekam nekyla mintis, kad tie, kuriuos matom ekrane, jau išėję. Jie gyvena mano filmuose, čia jie yra gyvi. 

*

Vienintelis programos „Pirmosios“ seansas Vilniuje įvyks Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rugsėjo 24 d. 17 val., „Skalvijos“ kino centre. Seanso metu vyks pokalbis su programos kuratore dr. L. Kaminskaite ir režisiere J. Lapinskaite.

Daugiau informacijos ir bilietai: https://bit.ly/Pirmosios

Vėliau programa kelsis į skaitmeninto ir restauruoto lietuviško audiovizualinio paveldo internetinę svetainę Sinemateka.lt, aplankys kitus šalies ir užsienio miestus.

Programa filmų skaitmeninimas ir restauravimas įgyvendinta bendradarbiaujant su Lietuvos centriniu valstybės archyvu ir Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija. Medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.