Saulės ratas: Mildos diena - lietuviška meilės šventė

Deivė Milda pirmą kartą paminėta tik XIX a. pirmoje pusėje istoriko Teodoro Narbuto raštuose. Šis teigė, kad jai buvo paskirtos dvi šventyklos - viena Kaune, Aleksote, kita Vilniuje, Antakalnyje, dabartinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vietoje.

Kelia abejonių

Manoma, kad būtent deivę Mildą vaizduoja 7,5 centimetro aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 metais surasta Gedimino kalno požemyje, ir kad ją vaizdavo kita - nuogos moters su gėlių puokšte rankose - statula, kuri 1782 metais surasta Kaune, seno namo sienoje, ir iš karto kunigo sudaužyta į gabalus.

Po to vieni istorikai romantikai deivę Mildą priėmė kaip tikrą, kiti smarkiai ja abejojo ir jos egzistavimą neigė.

Kitos lietuvių deivės, pavyzdžiui, gyvybės ir vaisingumo deivė Žemyna ar Laumė, buvusi Perkūno žmona, nutrenkta į žemę už neištikimybę, yra daug senesnės ir autentiškesnės už Mildą.

Nepaisant to, Milda lietuviams yra labai miela. Ji netgi lyginama su graikų Afrodite ir romėnų Venera.

Mildos vardas tikriausiai kilęs iš žodžio „milti“, kurio dažniau vartojama forma yra „pamilti“.

Rašytojas Petras Tarasenka yra minėjęs, kad Mažeikių rajone, Sedos apylinkėse, buvo Mildos slėnis su ąžuolynu ir šventu šaltiniu, kurio vandeniu žmonės gydydavosi.

Upeliukas Mildupis išteka iš Ašarinio ežero netoli Perlojos. Žinia, prieš keletą šimtmečių jis buvo didesnis, o dabar legendos nuotrupos kalba, jog ten mėgusi vaikščioti lyg tai kunigaikštytė, lyg tai dievaitė Milda.

Meilės žolynai

Kad Mildai ir meilės reikalams buvo pašvęstas pavasario mėnuo, išduoda ir senasis gegužės mėnesio pavadinimas - mildinis, miličius, išlikęs tautos atmintyje kartu su dar praėjusio amžiaus pradžioje girdėtu meilės kančias mokančiu apmalšinti ar meilę sužadinti žiniuonio pavadinimu - mildininkas ar mildauninkas...

Kokie lietuviški žolynai, jų šaknys ar sėklos skirtos meilės jausmams pakurstyti, pataria žolininkės Rasa Šimonienė, Dalia Treigienė.

Anot R. Šimonienės, išskirtinių galių turi lietuvių liaudies dainose apdainuota rūta. „Sena legenda pasakoja, kad raganos nuviliodavo jaunus bernelius į laukus, kur žydi rūtos. Stiprus kvapas juos apsvaigindavo, apžavėdavo, ir raganos jiems atrodydavo gražiausios ir geidžiamiausios mergelės. Taip berniukai prarasdavo nekaltybę. Pasakojama, kad moterys, išgėrusios rūtų gėrimo, tapdavo mylimos ir geidžiamos“, - sako žolininkė.

Patinkančio vyro meilę, pasak žolininkės, padeda pažadinti rugiagėlė. Ją reikia nusiskinti ir nešiotis kišenėje ar prie krūtinės priglaustą. Jei nuskinta išlieka ilgai šviežia - meile gali neabejoti, jei greit nuvysta - nuvys ir meilė.

O štai ąžuolo gilės, nešiojamos su savim, skatina moterų vaisingumą, vyrų seksualinį patrauklumą. Krapų sėklas nešiotis natūralaus audinio maišelyje reikia norint pritraukti moterų dėmesį, o jei vyras nori labiau patikti moterims, turi išsimaudyti krapų vonioje.

Pasak R. Šimonienės egzistuoja senas burtas, padedantis suvesti poras. Reikia paimti du šalavijo lapus, ant vieno peiliu išraižyti vaikino vardą, ant kito - merginos. Tada abu lapus sukapoti peiliu, iš jų išvirti arbatą ir sugirdyti jaunuoliams.

Meilės ritualams naudojamas žoleles geriausia rinkti pavasario penktadieniais. Žoliauti reikia gerokai prieš patekant saulei, o nupjautos žolelės negali paliesti žemės.

Norint, kad išsipildytų meilės norai, reikia smilkyti džiovintus rožės žiedlapius, o smilkomos jonažolės padeda išsklaidyti meilės rūpesčius.

„Jei norite, kad vyras būtų ištikimas, reikia paimti ne jaunesnės nei trejų metų gelsvės šaknies ir gardinti ja maistą, arbatą“, - patarė R. Šimonienė.

D. Treigienė atkreipė dėmesį, kad pritraukimo galią turi gluosnis.

„Jei pastebite, kad vyras pradeda įtartinai ilgai dirbti arba lakstyti iš namų, apvyniokite gluosnio šakele jo lovos koją. Tokiu būdu jis taps pririštas ir visi lakstymai baigsis. Jei dar iš gluosnio šakelių pintinės pavaišinsite vyrą duona ar pasodinsite į pintą iš gluosnių krėslą, vyrą prie savęs prisirišite tvirtai“, - teigia D. Treigienė.

O kad vyrai būtų stiprūs ir pajėgūs, žolininkės pataria virti svogūnų ir salierų sriubą, pagardintą česnaku.

Afrodiziakais laikomi ir čiobreliai, durnaropės, valerijonai, mėtos, česnakai, imbieras, žiemės, bazilikai, rozmarinai, gebenės...

Žolininkė R. Šimonienė išduoda ir aistrą žadinančios arbatos receptą. Reikia keturias šakeles čiobrelių, po dvi šakeles mėtų ir rozmarinų užplikyti vandeniu ir išgerti kartu su mylimuoju.

Meilės žaidimai

Deivės Mildos garbinimo atspindžių yra išlikę senuosiuose lietuvių liaudies papročiuose ir žaidimuose, kurie buvo žaidžiami būtent gegužės mėnesį.

Gegužės viduryje, būtent deivei Mildai skirtą dieną, merginos žaidimo metu pasiskirdavo sau „brolelius“, vaikinai - „seseles“ ir visus metus tie „broleliai“ ir „seselės“ turėdavo vieni kitus „šėnavoti“: vienas kitu rūpintis, padėti.

To žaidimo metu prie kiekvienos merginos užrištomis akimis iš eilės prieidavo vaikinai ir dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū! Aš tavo brolelis, kukū, kukū!“

Todėl tikėtina, kad būtent gegutė buvusi deivės Mildos paukštė, nes Mildos diena kai kur dar buvo vadinama Gegutės diena.

Beje, dar buvo tikima, kad nulaužta nuo medžio, kuriame tupėdama kukavo gegutė, šaka kaip kabliuku užkabinus patinkančio žmogaus drabužius galima jį priversti įsimylėti.