Klaipėda - Lietuvos širdyje

Nesustabdysi jūros bangavimo,

Nepasuksi srovės atgalios.

Bet įlipęs į ją pajausi,

Kad vėl stovi ant savo bangos.

Stovi take saulėlydžio apšviestas,

Jūros vartus toly matai.

Laisvai pinas minčių sonetas,

Tiltais aukštais rieda metai.

Šimtas metų jubiliejaus vainikas

Supas aukštai Lietuvos glėbyje.

Lietuvininkų krašto kovos atminimas

Gyvas per amžius liks širdyje.

Atsistojam vienas prie kito mūru,

Esam viena tauta, viena žemė, viena Lietuva.

Rita BIJEIKYTĖ-GATAUTĖ

Klaipėda

Jūros banga ant kranto išsiliejo

Ir greitai ji į žemę susigėrė,

O kitos bangos sunerimo,

Skubėjo iš paskos ir ją gaivino.

Laikui bėgant pamažu,

Aplink čia darėsi gražu.

Išaugo Klaipėda gražuolė,

Kurios visi norėjo, puolė.

Prūsai pirmi ja džiaugės ir mylėjo,

Pakol žemaičiai kentė ir tylėjo.

Kai viską jie suprato,

Į rankas ėmė automatą.

Taip Klaipėda pas žemaičius sugrįžo

Ir juos mylėt per amžius pasiryžo,

O švedai, rusai ir kiti

Buvo atstumti, be nieko palikti.

Bangos Klaipėdoj nerimo

Ir su laiku aukštyn vis kilo,

Laivai pradėjo plaukti iš viso pasaulio,

Mums net kitom spalvom nušvito saulė.

Aukštai pakilo, šviečia į visas šalis,

Kol ją pasaulis visas pamatys,

O bangos daužos į krantus

Ir atveria visiem plačiai vartus.

Alfonsas STAPONKUS

Užsilipęs ant tvoros

Gaidys sukilėlis

Už dainą gavo lazdos.

Drąsiai žengia didžlietuviai

Kelnėse granatos

Pasiimsim Klaipėdužę

Vargo jie nemato

Vokiečiai prancūzai dairos

Už kurio jie kampo

Baimė sėdi ant kepurių

Bet drąsa dar laikos

Susišaudymas įvyksta

Giruliuos, prie Smeltės

Žūsta jaunas savanoris

Nepažinęs meilės

Kyla kraujas didžlietuviams

Reikia imt už klyno

Tą prancūzą mėlynšvarkį

Tegul svietas žino

Prefektūra jau liepsnoja

Nuo granatos garso

Tiesia baltą jie paklodę

Per langelio tarpą

Virginija UBĖ