Audronė Juozauskaitė

„Sielose“ Palangai atstovausianti Audronė Juozauskaitė: „Darau prielaidą, kad egzistuoja tikėjimo DNR“

„Šį šeštadienį tikrai kviesiu visus drauge giedoti „Pakilk ir šviesk, Dievo bažnyčia, pakilk ir šviesk – stipri, šventa!“, – sako garsi pianistė, giesmių kūrėja, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pavaduotoja menui , Palangos Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje vargonininkė Audronė Juozauskaitė, savo kūrybą pristatysianti jubiliejiniame, dvidešimtajame, krikščioniškos muzikos festivalyje „Sielos“.

Renginys vyks Palangoje trijose erdvėse: Koncertų salėje, Palangos bažnyčioje ir „Ramybės“ klube.

– Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo tikėjimas?

– Liudijimą apie savo dvasinį augimą, savo vaikystę pradedu nuo apaštalo Pauliaus 2-ojo laiško Timotiejui, kuriame jis rašo: „Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje ir tavo motinoje“. Ir darau prielaidą – nors moksliškai ir nepagrįstą – matyt, tikrai yra tam tikras tikėjimo DNR, pasiekiantis mus iš praeities kartų. Mano abi prosenelės buvo pranciškonės tretininkės. Beje, tą išsiaiškinau tik tada, kai nuėjau nemažą kelią tikėjimo kelionėje. Vadinasi, protėvių tikėjimas ir jų maldos veltui nenueina. Todėl labai raginu močiutes, mamas melstis už savo už savo vaikus, anūkus ir proanūkius. Ar žinote vengrų pedagogo Zoltan Kodaly atsakymą į klausimą, kada reikia pradėti vaiko muzikinį auklėjimą? Devyni mėnesiai prieš gimstant jo motinai! Matyt, tai galioja ir kitoms auklėjimo sritims. Juk mano močiutė visą gyvenimą giedojo bažnyčioje chore. Mama augo bažnyčioje ant viškų (vargonams ir giedotojams skirta bažnyčios galerija ties įėjimu – aut. pastaba). Močiutė ją atsinešdavo dar visai mažą į choro repeticijas ir Mišias. Taigi, mano šeimoje labai stiprios tikėjimo šaknys.

O mano vaikystė prabėgo sovietiniais laikais, kai jutome tikėjimo suvaržymus. Tiesa, Palangos bažnyčioje tuomet nesilankydavau, tačiau pas močiutę, kaime, turėjome nuostabų kleboną, vargonininkę. Todėl visų mokyklinių atostogų metu kiekvieną dieną skirdavau laiko bažnyčiai. Ten mane dažniausiai būdavo galima rasti ant vargonų. Be abejo, vien buvimas bažnyčioje nepadaro žmogaus tikinčiu. Tačiau aplinka, kurioje augi, tie žmonės, kurie tampa tikėjimo autoritetais, jaunam žmogui daro didžiulę įtaką. Be to, žinojau, kad mano močiutė už mane labai meldėsi. 

Aštuoniasdešimt devintų lapkričio pabaigoje Kretingos vienuolynas buvo grąžintas pranciškonų vienuoliams. Su bendraminčių grupele ten apsilankiau vos dvi savaitės po jo grąžinimo. Akimis žiūrint, jame nebuvo nieko, plikos sienos, tačiau ten ištartas brolių pranciškonų Astijaus ir Edmundo kalbėtas Žodis, jų tikėjimo liudijimas įkvėpė mane sąmoningai pasirinkti tikėjimo kelią.

– Ką reiškia šių dienų visuomenėje būti sąmoningu krikščioniu?

– Tai reiškia atsiliepti į Dievo kvietimą bendrystei ir labai atsakingai prisiimti įsipareigojimą  tapti bendradarbiu Dievo kuriamojoje veikloje. Tai tikrai nereiškia, kad atsisakai gyvenimo, bet būtent – eini į gyvenimą, kuriame krikščioniškos vertybės tampa kelrode žvaigžde. Taip, būti krikščioniu – didelis iššūkis. Ši kelionė yra nuolatinė, be poilsio dienų, be galimybės „pailsėti“ nuo Viešpaties, atsitraukti, tartum šiandien esi tikintis, rytoj – ne. Kita vertus, eidamas šiuo keliu gyveni tą patį žemišką gyvenimą, kaip ir visi, niekas tavęs iš šios žemės nepaima ir niekas negarantuoja, kad tu neturėsi problemų, rūpesčių.  Šventoji Rožė Limietė yra pasakiusi: „Šitos yra vienintelės kopėčios į rojų, ir be kryžiaus niekas neras kelio, kuriuo pakiltų į dangų.“ Taigi, krikščionio gyvenimas neatsiejamas nuo kryžiaus. Kasdienis šventumo siekimas yra nepaprastai nepatogus. Tačiau turint būrį puikių bičiulių, siekiančių to paties tikslo, yra kur kas drąsiau ir lengviau keliauti.

Taip, krikščionio gyvenimas pilnas iššūkių, bet tuo pačiu – nepaprastai intensyvus, įdomus savo netikėtumais, savo siurprizais ir nuotykiais. Ir – kas svarbiausia – kiekviename tame iššūkyje, kiekvienoje problemoje, kiekviename sunkume suvoki, kad tu nesi vienas. Žinai, kad kas benutiktų, šalia visuomet bus Tas, kuris tave myli, drąsina ir yra pasiruošęs išgelbėti iš pačių beviltiškiausių situacijų. Ta galimybė turėti gyvą santykį su Jėzumi Kristumi, galimybė dalyvauti Šv. Mišiose, priimti sakramentus nepaprastai sustiprina ir atgaivina. Visa tai ir suteikia viską, kas reikalinga šiam gyvenimui.

– Šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos“, kurio vienoje iš trijų scenų – Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios – pasirodysite ir Jūs, skatina ekumeninę krikščionių vienybę. Kaip Jūs į tai žiūrite?

– Tai be galo svarbu, nes Bažnyčia yra Kristaus kūnas. Bažnyčia nuo pat pradžių yra Dievo sukurtas  įrankis, Dievo – ne žmogaus – įsteigta institucija, per kurią Jis lieja savo malonę į šitą žemę. Ir kuo vieningesnis bus šitas Kristaus kūnas, tuo ji bus stipresnė. Didysis paradoksas slypi tame, kad kuo labiau pažįstame Dievą, kuo labiau artėjame prie Jo, tuo labiau išryškėja kiekvieno mūsų pašaukimo unikalumas ir tuo labiau esame vienijami Dievo Dvasios. Ir būtent vienybė Dievuje neniveliuoja, bet netgi skatina skirtybes – kaip ir mūsų žmogiškasis kūnas nėra viena akis ar vienos rankos. Turime skirtingus kūno narius su skirtingomis funkcijomis, bet visi jie sudaro vieną kūną. Lygiai tie patys principai veikia ir Kristaus kūne – Bažnyčioje. Todėl mums labai svarbu atrasti savo unikalumą, autentiškumą, į kurį mes kviečiami. Ir pastebėti tai, kas mus vienija, ieškant ne skirtybių, o dialogo. Ir toks renginys – be abejonės, labai geras būdas surinkti įvairių konfesijų tikinčiuosius ir parodyti bei patiems patirti, kad galime būti vieningi.

Apie šią  vienybę ir kalba mano giesmė „Pakilk ir šviesk, Dievo bažnyčia!“ O kaip mes visi krikščionys galime susijungti, kokiu pagrindu? Dievo Žodžio – nes mes  visi turime vieną pamatą, kuris yra Kristus. Galbūt tad net nestebėtina, jog šią giesmę savinasi labai daug konfesijų:  protestantai, katalikai, netgi atskiros parapijos perkuria tekstą, pritaikydamos sau. Prieš kurį laiką ši giesmė buvo pasirinkta ir Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos himnu. Beje, ji net įtraukta į seminarijos CD „Tu gimei iš Mergelės“, nenurodant autorystės – tuo metu sudarytojai buvo įsitikinę, jog giesmė versta iš anglų kalbos.

–  Kovojate dėl autorinių teisių?

– Visuomet, kiek tik galiu, kovoju dėl teisingo tiek mano pačios, tiek kitų autorių giesmių teksto ir natų atlikimo, dėl teisingos autorystės nurodymo. Tai yra svarbu ir to privalu visiems laikytis. Bet, kita vertus, kai matau, jog giesmės gyvena savo gyvenimą, kelia širdis aukštyn – galiu atleisti ir šiuos nedidelius griekus. Bičiulis Liudas Mikalauskas, kuris, beje, taip pat daro klaidų, atlikdamas mano kūrinius, man kartą pasakė: „Čia jau nebe tavo giesmė, o visų“ (juokiasi).

–  O kaip gimsta Audronės giesmės, kurios paskui tampa visų?

–  Mane Dievas pašaukė kaip pianistę. Aš mąstau melodijom, mano mintys skamba garsais. Muzika – mano širdies kalba ir mano maldos kalba. Tos giesmės yra širdies šauksmas, mano malda, mano išsakymas, iškalbėjimas to, ko pilna širdis, to, kas joje susitvenkė. „Pakilk ir šviesk“ sukūriau, skaitydama rusišką Bibliją – tais laikais lietuviškų nebuvo galima gauti. Skaičiau pranašo Izaijo 60-ą skyrių ir pajutau, kad „ateina“ melodija ir „ateina“ lietuviškas tekstas. Beliko čiupti pieštuką ir skubiai visa tai užrašyti. Kitais atvejais būna, kad suskamba giesmės motyvas, kuris neduoda ramybės. Tada tenka padirbėti, pagalvoti, kaip įsodinti tą brangakmenį į išbaigtą kūrinį. Tu sėdi ir kuri, nes negali nekurti. Be to, esu sau labai reikli. Nemoku atsisėsti ir kažko sukurti vien tam, kad reikia kurti. Jaučiu didžiulę atskomybę prieš tuos, kurie giesmes klausys ir giedos, nes tai dovana ne tik man, bet ir bendruomenei. Mūsų dovanos skirtos ne pavieniui jomis džiaugtis, o bendruomenei praturtinti. Tad atsakingai žiūriu į kūrybą. Tokštu, kad kiekviena giesmė kalbėtų ne tik man, bet ir klausytojui – jį sustiprintų, paguostų, padėtų gauti atsakymą.

– Ką iš Jūsų išgirsime šį šeštadienį „Sielose“?

– „Sielose“ pristatysiu autorinių giesmių programą. Ir tikrai kviesiu visus drauge giedoti „Pakilk ir šviesk!“ Šioje giesmėje Bažnyčia kviečiama būti vadinama stipria, šventa. Ji – tas šaltinis, iš kurio galime semtis jėgų. Kviesiu ir nuoširdžiam pokalbiui – savo liudijimui. Kaip kad apaštalas Paulius kviečia pasiguosti mūsų ir jūsų tikėjimu. Tad ir kviečiu palangiškius bei kurorto svečius tokiai paguodai, pamąstymui šiame festivalyje.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbino Ligita Sinušienė

Raktažodžiai
Sidebar placeholder