Šokio spektaklio-filmo pagal romaną „Balta drobulė“ autorius Taurūnas Baužas: „Žiūrovą nustebinti darosi vis sunkiau“

Šįkart jis ėmėsi šokio spektaklio-filmo pagal Antano Škėmos kūrinį „Balta drobulė“. Įdomu dar ir tai, kad pagrindinį vaidmenį šiame šokio spektaklyje-filme atlieka talentingas šokėjas iš Ukrainos.

T. Baužo ir plačios kūrybinės komandos interpretacijoje „Balta drobulė“ virto Film noir (pranc. juodasis kinas) elementais persmelktu šokio filmu, kurio finalą vainikuoja gyvas šokio spektaklis.

„Nemokėdamas pasakyti kaip jautiesi, kuri taip, tarsi išrėkdamas savo jausmus“, – sako naujojo spektaklio-filmo autorius, choreografas ir režisierius Taurūnas Baužas.

Pasak jo, būtent užslėpti tam tikri vidiniai kompleksai ar būsenos dažnai lemia kūrinių ar literatūrinių veikėjų pasirinkimus, kuriuos norisi įkūnyti ar juos savaip interpretuoti scenoje.

Akivaizdu, kad T. Baužas Klaipėdoje ėmėsi itin ambicingo projekto, kuris pretenduoja tapti net ir naujos meno krypties pradininku.

Apie asmeninį santykį su išskirtiniu lietuviškos literatūros kūriniu, šiuolaikinių žmonių egzistencines problemas ir apie tai, kaip Klaipėdoje galima sukurti XX a. vidurio Niujorko atmosferą, kalbėjome su pačiu choreografu ir režisieriumi T. Baužu.

Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“ yra vadinamas vienu iš moderniausių lietuvių literatūros darbų. Su jo sudėtinga teksto konstrukcija, netradiciniu minčių dėstymu ir tamsia filosofine mintimi ne vienas iš mūsų susidūrėme dar mokykloje. Ar prisimenate pirmąją savo pažintį su šiuo kūriniu mokykloje ir kaip jūsų požiūris į šį romaną keitėsi bėgant metams?

Išties, „Balta drobulė“ yra vienas sudėtingiausių lietuvių literatūros kūrinių. Mokykloje suprasti šį kūrinį, turbūt kaip ir daugeliui, sekėsi nelengvai. Tačiau ir Kafkos kažkada nesupratau, o vėliau kūriau spektaklį apie jį.

„Balta drobulė“ turi savyje kažką ypatingo. Tas chaosas, dualizmas, pati rašymo struktūra verčia vis grįžti prie šio romano ir dar kartą į jį įsigilinti, nes kiekvieną sykį jį pamatai kitaip, kiekvieną sykį pastebi naujus dalykus, kurie nuspalvina romaną kitomis spalvomis.

Ne veltui šis kūrinys laikomas vienu geriausiu mūsų rašytojų literatūros kūrinių, jis tiesiog atima žadą.

Šio kūrinio didžiausias išskirtinumas – netradicinis teksto ir kalbos raiškos stilius. Kaip apskritai kilo mintis pagal „Balta drobulė“ statyti šokio filmą-spektaklį, kuriame šio literatūriškai itin sudėtingo kūrinio momentai perteikiami praktiškai tik kūno ir šokio kalba?

Mano galvoje kūrybiniai užmojai ateina intuityviai, tarsi reikiamu momentu atsiranda reikiamas kūrinys. Galbūt tai likimas, galbūt – atsitiktinumas, nors aš atsitiktinumais netikiu.

Laikas visuotinio karantino metu turbūt ne vienam sukėlė vienišumo jausmą, apmąstymus apie gyvenimo prasmę. Aš pats jaučiausi tarsi gyvendamas vientisame vidiniame monologe, pats sau užduodamas klausimus ir į juos atsakydamas.

Daug skaitant ir dažnai galvojant apie literatūrinius personažus, ką jie darytų vienokiu ar kitokiu atveju, į galvą atėjo mintis, kad šiuo metu jaučiuosi toks vienišas, koks buvo Antanas Garšva. Turbūt tai ir buvo pirmoji užuomazga, kuri po truputį išsivystė į meninį kūrinį.

Jau teko pamatyti tam tikras filmo dalies ištraukas. Joje itin juntami vadinamojo Film noir (pranc. juodasis kinas) stiliaus elementai. Būtent šis kino žanras buvo itin populiarus JAV filmų industrijoje tuo laiku, kuomet Antanas Škėma ir kūrė romaną „Balta drobulė“. Kiek jums pačiam artimas šis žanras ir ar tokia stilistika buvo pasirinkta neatsitiktinai?

Nors filmas kuriamas šiuolaikinėmis priemonėmis, norėjau, kad jame vyrautų XX a. vidurio atmosfera, kurioje gyveno A. Škėma bei kūrė „Baltą drobulę“.

Nenorėjau pateikti klasikinio to laikmečio filmo, tiesiog juodai balto. Ieškojau įvairių būdų, kaip sukurti „garšvišką“ atmosferą, kurioje herojus užstrigęs savo kasdienybėje.

Taip kino operatoriaus Sergej Bezuglov dėka buvo pasirinktas filmavimo stilius. Vietomis vaizdas matomas A. Garšvos akimis, vietomis – iš šalies, taip leidžiant žiūrovui susitapatinti su herojumi, tačiau nejausti nejaukumo.

Visą vaizdą sustiprina nepaprastai taikli jaunojo kompozitoriaus Jono Raudonio muzika, kuri filmo vaizdui prideda dar daugiau mistikos.

Apskritai, šokio filmas-spektaklis nėra dažnas meninis žanras Lietuvoje. Kur sėmėtės idėjų?

Šiuo metu vyrauja įvairios meno sintezės, pradedant šokiu, baigiant šiuolaikiniu cirku, teatru. Žiūrovą apskritai nustebinti darosi vis sunkiau, todėl menininkai nuolatos ieško naujų formų. Tie ieškojimai – tai dalis kūrybos.

Pradžioje pamatęs kinematografinę meno išraišką, filmavimo darbų pabaigoje suvokiau, kad ir kūrinys, ir darbas turi kažką savyje daugiau, todėl būtų įdomu visą tai sujungti į gyvą pasirodymą ir filmą. Tokių analogų dar neteko matyti. Galbūt tai yra naujos meno krypties pradžia.

Dažnai režisieriai renkasi įamžinti tuos kūrinius, kurių literatūriniai herojai yra kažkuo artimi jiems patiems. Kuo Antano Garšvos literatūrinis herojus yra artimas jums?

Prisimindamas savo ankstesnius darbus ir žvelgdamas į šį, negaliu nepastebėti kažkokios užslėptos pasąmonės minties. Nagrinėjau F. Kafką, Gėtės „Faustą“, Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, dabar – Antaną Garšvą.

Visi jie vyrai, draskomi vidinių demonų. Turbūt tai – lyg autoportretas, kažkoks kompleksas, nes nemokėdamas pasakyti kaip jautiesi, kuri taip, tarsi išrėkdamas savo jausmus.

Šiuo metu savyje matau daugiau Garšvos, nei Škėmos, nes legendinis „Up and down“ yra patapęs lyg gyvenimo moto. Po nuosmukio visada ateis pakilimas, o po pakilimo visada ateis nuosmukis. Tai neišvengiama, turi tai priimti.

Papasakokite daugiau apie statomo šokio filmo-spektaklio struktūrą. Ko žiūrovai gali tikėtis atėję išvysti šį pastatymą?

Šiame darbe rėmiausi „Baltos drobulės“ motyvais. Sekiau Antano Garšvos portretą nuo poetiškojo iki ligos palaužto herojaus. Statydamas trumpo metro filmą, norėjau, kad žiūrovas ne apatiškai stebėtų, o būtų jo dalyviu.

Taip atsirado antra dalis – gyvas pasirodymas. Tiek viena, tiek kita dalys yra tarsi aliuzija į romaną, kuriame veiksmas pasakojamas taip pat dviem etapais: praeitis – dabartis. Žiūrovas išvys meninį reginį – paskutinę Antano Garšvos gyvenimo dieną.

Šokio filmas buvo filmuojamas išskirtinėje Klaipėdos vietoje, kurios artimiausiu metu nebeliks. Kodėl buvo pasirinkta filmuoti būtent šiose erdvėse?

Nusprendęs kurti šį filmą, vietą filmavimui jau buvau numatęs iš anksto. Intuityviai jaučiau, kad Klaipėdos „Hofo“ kiemelis, „Herkus Kantas“ yra tobulos lokacijos šiam kūriniui.

Tiesa, prieš pradedant filmavimo darbus mus pasiekė labai skaudi žinia, kad šias vietas ketinama griauti ir vietoj jų čia atsiras naujas masyvus NT projektas.

„Hofas“ turėjo būti pirmas pastatas, kuris bus išmontuojamas, todėl skubinome darbus, kad tik spėtume viską nufilmuoti ir neliktume be reikiamų kadrų.

Kiek žinau, esame paskutinis meninis projektas, kuris ten dirbo iki griovimo darbų pradžios, todėl tai dar labiau įpareigoja. Taip pat Klaipėdos senamiestis atliko didelį vaidmenį mūsų filmo kūrimo procese, kuris yra unikalus ir tinkamas įvairaus stiliaus filmų filmavimui.

Visos šios vietos susijungdamos sukuria „perpetuum mobile“ (lot. amžinąjį variklį), kuriame yra užstrigęs ir gyvena Antanas Garšva bei, neatmeskime, ko gero ir gyveno pats romano autorius Antanas Škėma. Visgi tai yra autobiografinis romanas.

Antano Garšvos personažas dirba liftininku viename didžiausių Niujorko viešbučių. Kaip filmuojant Klaipėdoje sekėsi sukurti atmosferą, kuri atitiktų to meto JAV kultūrinį veidą?

Klaipėda yra dėkingas miestas kurti filmus, ypatingai nestandartinius. Vietų pasirinkimas yra labai platus, o kiekvienoje jų galima sukurti kokią tik nori atmosferą.

Aš rinkausi perteikti industrinį JAV rajoną, kuriame gyveno Antanas Garšva. Šiuo atveju mums pasitarnavimo jau minėtas „Hofas“, nuo kurio stogo atsivėrė tobulas industrinis vaizdas, o kiemelis priminė klaidžius Niujorko skersgatvius.

„Baltoje drobulėje“ nėra vientiso pasakojimo, chronologijos. Tai labiau pasąmonės srautas, įtraukiantis skaitytoją į literatūrinio veikėjo A. Garšvos apmąstymus, įvykius, nutinkančius čia ir dabar, ir praeities atsiminimus. Jūsų nuomone, ar toks kūrinio stilius labiau padeda ar apsunkina šio kūrinio teatrinės ar kinematografinės interpretacijos kūrybos procesą?

Nėra vieningos nuomonės, priklauso kokią liniją ir pagrindinę temą renkiesi. Mano atveju – tvarkinga betvarkė, nutrūkstantys prisiminimai, vaizdai man suteikia raktą į teisingas duris.

Mano kuriamame filme A. Garšvos personažas jau gyvena dvilypį gyvenimą, praeitis maišosi su dabartimi, dėl ko negali suprasti realybės, kas sustiprina šizofrenijos išraišką.

Apskritai, kartais nepatogūs, padriki kūriniai yra labiau tinkami sceniniam variantui. Tuomet režisierius turi daug daugiau būdų, kaip išlaviruoti istorijoje, o ne tik prisirišti prie konkrečios tėkmės.

Kuo, jūsų nuomone, romanas „Balta drobulė“ ir jo personažas Antanas Garšva gali būti aktualūs šiandieniniam žiūrovui ar skaitytojui?

Neįmanoma nepastebėti bendro visuomenės moralės nuosmukio. Aš dažnai matau žmones, ypač jaunus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių jaučiasi sugniuždyti, vaikšto apatiški, depresuoti.

Galbūt ir laikmetis toks, kad žmonės nori padaryti kuo daugiau. Kažką padarius, norisi dar daugiau, o kažko nepadarius viduje juntama tuštuma. Todėl vėl privalai stengtis, verstis per galvą.

Taip įeinama į užburtą ratą, iš kurio ne visiems pavyksta ištrūkti. Visą tą šiuolaikinį chaosą, švarios sąmonės siekimą galėčiau lyginti su „Baltos drobulės“ romano emocija.

Daugiau papasakokite apie šio pastatymo kūrybinę komandą ir pagrindinio vaidmens atlikėją, kuris yra iš Ukrainos.

Pirmiausia, norėčiau pasidžiaugti visa komanda. Jie visi yra klaipėdiečiai ir visi – savo srities profesionalai, bene geriausi ne tik mieste, bet ir rinkoje.

Operatorius, montuotojas Sergej Bezuglov iš karto suprato mintį ir viską perteikė taip, kaip ir įsivaizdavau. Jonas Raudonius – jaunasis muzikos kūrėjas, su kuriuo jau darbuojamės ne vienerius metus, todėl puikiai vienas kitą pažįstame.

Visada malonu, kai tave supranta iš pusės lūpų. Grimo dailininkė Rima Balsienė, garso režisierius Kristijonas Lučinskas, šviesų dailininkas Aleksandr Popov, prodiuseris Tomas Jašinskas, fotografė Eglė Sabaliauskaitė, komunikacijos partnerė Edita Valinčienė – visa ši komanda padarė įspūdingą darbą ir idėją pavertė meniniu kūriniu.

Tačiau labiausiai norėčiau išskirti pagrindinį aktorių, šokėją, kuris įkūnijo Antaną Garšvą. Tai – Mykhailo Mordasov iš Ukrainos. Jis yra mano bičiulis, ukrainietis, su kuriuo susipažinau prieš keletą metų.

Mykhailo yra nepaprasto talento artistas. Negalėčiau sakyti, kad tik šokėjas, nes tai, ką jis atlieka tiek prieš kino kamerą, tiek ant scenos, yra verta žodžio – artistas. Tai tikras profesionalas į savo darbą žiūrintis labai atsakingai. Net ir vizualiai Mykhailo man yra kažkiek panašus į Antaną Škėmą.

Kokį įspūdį Lietuvos literatūros klasika paliko artistui iš svečios šalies?

Mes valandų valandas praleidome diskutuodami apie kiekvieną smulkmeną, apie personažą, apie istoriją, nes Mykhailo norėjo sukurti kuo įtaigesnį vaidmenį. Prisimenu, kai jam glaustai pasakojau „Baltos drobulės“ siužetą, jam net akys degė nuo nekantrumo, kada pradėsime darbus.

Kada ir kur šio išskirtinio meninio reginio premjeros gali tikėtis publika?

Premjera planuojama jau šios vasaros pabaigoje, rudens pradžioje. Kūrybinė komanda dega noru viso šio meninio veikalo premjerą parodyti vietoje, kurioje vyko pagrindiniai kūrybiniai darbai – bare „Herkus Kantas“.

Šis baras yratiesiog tobula vieta perteikti filosofinio romano motyvus, visgi ne viena filosofinė mintis buvo išgirsta ir pasakyta šioje vietoje.

Ačiū už pokalbį.