Spektaklį apie žymų prancūzų menininką atveža į Priekulę

"Mane žavi XX a. pradžios laikotarpis, kai meno pasaulyje vyko revoliuciniai pokyčiai. Tai buvo laikas, kai formavosi impresionizmas, kubizmas, dadaizmas, siurrealizmas, kai muzika, dailė ir literatūra keitėsi neįtikėtinu greičiu.

Pablo Picasso, Nobelio premijos laureatas André Gide, Andre Bretonas, Erikas Satie, Guillaume Apollinaire, Amedeo Modigliani - visi jie virė toje pačioje menininkų terpėje, o Jeanas Cocteau buvo šio pasaulio dalis, nors iki galo ir nepriklausė nė vienai meno krypčiai.

Šiandien mes taip pat stebime grynų formų, ribų mene ištirpimą. Daugelis spektaklių teatre jungia šokį, medijas, lėlių teatrą, kitus elementus.

Dėl šių paralelių tarp J. Cocteau laikmečio ir mūsų šiandieninio pasaulio kilo noras diskutuoti apie tai, koks turi būti šios realybės kontekste menininkas, kokie esame mes", - sako spektaklio režisierius.

Kiek anksčiau Vilniaus mažajame teatre pastatęs J. Cocteau pjesę „Orfėjas“, Ž. Vingelis sako nesutalpinęs visų jį dominusių temų į vieną spektaklį, ir taip gimė „Diletantas“, kurio pagrindine medžiaga ir epicentru tapo kontroversiška J. Cocteau asmenybė.

J. Cocteau buvo kino režisierius, teatro dramaturgas, poetas, bokso vadybininkas, pianistas, keliautojas, skulptorius, dailininkas, siejamas su dadaizmo ir siurrealizmo judėjimais, tačiau niekur iki galo nepritapęs.

Interpretuodami Cocteau kūrybinį kelią ir biografiją, spektaklio kūrėjai ieškojo poetinių paradoksų, netiesioginių sąsajų, paralelių temose, vaizdiniuose ir simboliuose už medžiagos ribų.

Pagrindiniu spektaklio akcentu tapo XX a. pradžios teatro stilius, primenantis modernistinio kabareto aplinką - nuo senamadiško skelbimų stulpo gatvėje iki mechanizuotos scenografijos transformacijų.

Dramaturgiškai spektaklis nukreipia į vieną J. Cocteau dieną, o iš tiesų į visą gyvenimą.

Tokia struktūra leidžia žiūrovams patirti konkrečius menininko gyvenimo įvykius: kelionę aplink pasaulį, priklausomybę nuo opiumo, darboholizmą, gedulą...

Spektaklyje naudotas ir dirbtinis intelektas. Jis padėjo atkurti trimatį J. Cocteau kūno ir veido modelį, taip pat naudotas iš įrašų atkuriant J. Cocteau „balso kaukę“. Ir netgi pats turinys šioje scenoje pasiūlytas dirbtinio intelekto - vyksta aktorės ir J. Cocteau dvasios dialogas, kuriame skamba kūrybinės komandos pačiam J. Cocteau užduoti klausimai.