Sunykusio delmono istorija

Pagaminti labiausiai sunykusio delmono (siuvinėtos kišenės), gauto iš Dreižių kaimo, kopiją pakvietėme rankdarbių meistrę Ireną Ungaro-Šukytę (gim. 1966 m. Pleškučių k., Klaipėdos r.), kurios giminės iš motinos pusės šaknys veda į Dreižius.

Išsiaiškinome, kad delmoną 1973 m. muziejui perdavė Irenos močiutės sesuo Lena Paurienė (gim. Juraschka), o eksponato savininkė yra Irenos promočiutė Eva, kurios mergautinė pavardė Kurschat. Delmonus siuvinėjančiai meistrei tai buvo staigmena.

Delmonas mena garsią giminę

Irenos Ungaro prosenelė, delmono savininkė Eva Kurschat (gim. XIX a. II pusėje, 1870-1880 m.) buvo ištekėjusi už Brizgio ir su juo susilaukė penkių vaikų: Evos, Jonio, Jokubo, Jurio ir Marės. Vėliau ji tapo našle.

Antrą kartą Eva ištekėjo už sakytojo iš Vanagų kaimo Jurio Juraškos (vok. Juraschka), kuris buvo dvylika metų už ją jaunesnis.

Pasakojama, kad jis labai gailėjosi Evos ir jautė pareigą ja pasirūpinti: „Ta moteris labai kenčia, aš privalau jai padėti.“ Juraška buvo tikintis, geros širdies žmogus.

Vedęs našlę su penkiais vaikais su ja susilaukė dar dviejų dukrų - Annos (gim. 1911 m. rugsėjo 7 d.) ir Lenos (gim. 1913 m.).

Jaunos merginos Dreižiuose, apie 1960 m. Iš dešinės stovi Annos Vytienės dukra Irmgard,  iš kairės – jos pusseserė, Lenos Paurienės dukra Gerda, antra nežinoma. Iš kairės sėdi pusseserės

Erika ir Erna, trečia – nežinoma.

Šeima gyveno Dreižių kaime.

Irena savo prosenelį pažinojo tik iš mamos ir močiutės pasakojimų. Jis buvo labai pamaldus, sekmadieniais neleisdavo dirbti jokių darbų.

Namuose iš vakaro net roputes (taip vadino bulves) nusiskusdavo.

Sekmadienis buvo skiriamas maldai.

Jei neidavo į bažnyčią, o likdavo namuose - visi giedodavo iki pietų.

Neretai buvo giedama ir šeštadienio vakarą.

Šeimoje buvo kalbama, kad Eva Kurschat buvo Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Frydricho Kuršaičio (vok. Friedrich Kurschat, 1806 m. balandžio 24 d., Noragėliai, Pakalnės apskritis, dab. Slavsko r. - 1884 m. rugpjūčio 23 d.) giminaitė.

Laukiant atvykstančio garbingo svečio, jos tėvų namuose Vanagų kaime buvo uoliai tvarkomasi.

Ta proga šveistos net žibalinės lempos su porceliano gaubtais. Sakyta: „Reikia išvalyti kupolines lempas, nes Frydelis atvažiuos.“

Eva buvo gera audėja. Ausdavo drobes, kurias vadino „bleks“. Seserims Annai ir Lenai motinos audinius tekdavo prie vandens saulėje išbalinti - „blekiuoti“.

Nors Evos Kurschat vardas ir pavardė dokumentuose buvo rašomi vokiškai, bet tos kalbos ji nemokėjo.

Pramoko bendraudama su kaimo mokytoju.

„Ji buvo tikra lietuvininkė, - tikino Irena. - Rengėsi tamsiai: plisuotu sijonu, švarkeliu, pasiūtu “į liemenį„, ryšėjo tamsios plonos vilnos skara su ilgais šilkiniais kutais, o prie juosmens nešiojo delmoną.“

Taip savo močiutę prisimindavo Irenos mama Irmgard Šukienė (gim. Vytaitė).

Irmgard pusseserė, Lenos Paurienės dukra Erna Peterait, augusi kartu su močiute Dreižių kaime, vaikystėje matydavo, kaip ji atnaujindavo savo plisuoto sijono klostes.

Pasak Ernos, senolė rankomis suklostydavo drabužį ir prie krosnies prislėgdavo jį pailgais metaliniais svarmenimis.

Kadangi klostės prieš tai dar buvo sudrėkinamos, plisuojant kildavo garas.

Bus daugiau

FOTO APRASAS d22 Irena Ungaro su mamos Irmgard Šukienės išsaugotomis religinėmis knygomis: Šventasis Raštas, (Berlynas, 1905), maldų knyga (Mėmelis, 1898). d23 „Poteru arba Maldu knygeles“, išleista Mėmelyje 1898 metais. Su įrašu „Anna Wiethe Pleschkutten“.