Tarp jūrų marių

Fotografijų herojai: Karolina, Živilė ir Mindaugas, seserys Amelija ir Domantė, Aleksandras, Dangira 2-as atvartas.

Kai savo svečius palydžiu į Kuršių Narnijos pušynus, nesistebiu, jei jie pradingsta samanų pataluose, jei būna suvilioti mėlynojų ar įmantrių šakų glėbio medžių viršūnėse.

Suokalbiškai laukiu pas mane, TARP JŪRŲ MARIŲ, atvykstančių svečių. Pamažu imu nujausti - šie stebukliniai pasauliai kiekvienam atsiveria savaip. Pasitinku su fotokamerų kuprine ant peties, dažnai pati išmigdau, pati dar prieš saulei patekant prikeliu. Palydžiu. Kiekvieną kartą stebiu ir stebiuosi, į kokius paveikslus patenka mano svečiai.

Jei ieškotum žemėlapyje, šios vietos - Kuršių nerijos juosta. Bet mes su fotografijų herojais patenkame į erdvę TARP žemėlapyje pažymėtų vietų ir vaizduotės. Į Kuršių Narniją.

Galvoju, gal marių vandenys mums būna dosnūs, nes jau senokai juos esu prisijaukinus. Dauguma drąsūs tik jūroje plaukioti, o aš mielai pasineriu ir į marias. Plaukiu tarp čežančių nendrių, gulbėms ir antims sukant aplinkui ratus, povandeninėms žolėms (o gal unguriams) vejantis aplink kojas. 

Šiemet vietos žvejai priėmė į savo valtį, pati mačiau, kaip iš tinklų traukė ungurius. Ilgos slidžios marių gyvatės rangėsi jiems po kojomis. Iš pradžių džiaugiausi jų laimikiu, žvejo entuziazmu užsikrėtusi, bet paskui, vyrams nematant, glosčiau ungurių žvilgančius kūnus, šnabždėjau atsiprašymo žodžius ir tramdžiau norą, žvejams nusisukus, grąžinti juos į marių namus.

Marios man jaukios ir savos dar nuo to karto, kai dviese su vyru plaukte perplaukėme jas nuo Drevernos krantų iki Juodkrantės. 4-ias valandas plaukėme, bridome, nes vietomis vandenys stebėtinai seklūs. Gali stovėti apsemtas tik sulig juosmeniu, nors iki artimiausio kranto - 3 kilometrai.

Tai štai kiekvieną kartą, prie marių palydėjusi fotoherojus, sulaukiu didesnių ar mažesnių stebuklų. Kai jos lygios it stiklas, atspindžiuose paskęsta dangūs su visais debesimis, pakrantės medžiai. Ankstyvais saulėtais rytais vanduo pavirsta auksu, pavasarį sužydi gėlėmis.

Kartais vanduo atsitraukia, apnuogindamas dugną ir tada pasijunti it nematytų žemių atradėjas. Plunksnos ir griaučiai, kitąkart - nuostabiai skaidrios gličios medūzos. Kartą, sūpuodamos švelnių bangų pursluose, marios atplukdė mums prie kojų didelį ir gražų, it ištapytą kiaušinį. Pasakose iš tokio gražuolio galėtų išsiristi drakonas.

Kai savo svečius palydžiu į Kuršių Narnijos pušynus, nesistebiu, jei jie pradingsta samanų pataluose, jei būna suvilioti mėlynojų ar įmantrių šakų glėbio medžių viršūnėse.

Fotokameros sužadinto budrumo dėka patenkame į stebuklinį lauką ir, svarbiausia, neriame gilyn. O jau tada visais žmogui dovanotais pojūčiais patiriame viską aplink. 

Plaukus veliantį vėją, šiurkščius smėlio grumstelius tarp blakstienų, glamonėjančias jūrų marių bangas, burnoje tirpstančias prisirpusias erškėčių uogas iš klestinčių pajūrio plantacijų, ypač svaiginančiai pakvimpančius pavasarinius spygliuočius, beprotišką varlių choro miuziklą Gintaro įlankoje, tirštus zvimbiančius mašalų debesis gegužės pradžioje, ledo skulptūromis žiemą pavirstančius pakrantės suoliukus ir žibintus, karštą arbatą tuščioje kavinės lauko terasoje, kai TARP JŪRŲ MARIŲ miesteliai nuščiūva nesezono metu.

Fotokameros sužadinto budrumo dėka patenkame į stebuklinį lauką ir, svarbiausia, neriame gilyn.