Vaiduoklių medžiotojo išpažintis: įdomiausi ir mistiškiausi nuotykiai (2)

Tęsinys. Pirmąją išpažintį skaitykite čia.

Išskirtiniame interviu „Vakarų ekspresui“ kretingiškis pasakoja apie įdomiausius ir mistiškiausius savo nuotykius, atradimus naktimis klaidžiojant po dvaro menes, rūsius bei slaptus kambarėlius.

Kas paskatino pradėti domėtis Tiškevičių dvaro rūmų paslaptimis ir kokie buvo pirmieji atradimai?

Dirbdamas tokioje įstaigoje, nori nenori susiduri su kur kas didesne istorinių žinių apimtimi, nei kiti kretingiškiai. Palaipsniui smalsumas vis stiprėjo, kol galiausiai pasijutau tarsi tapęs Tiškevičių šeimos dalimi. 

Pasijutau, tarsi tapęs Tiškevičių šeimos dalimi.

Iš pradžių informacija pasiekdavo natūraliai: iš darbinės aplinkos. Vėliau jau pats pradėjau domėtis, ieškoti, netgi kurti epizodus apie šios filantropų šeimos gyvenimą.

Ko gero, pirmasis atradimas - buvusioje dvaro katilinėje aptiktas dar grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835-1891) laikais statytos krosnies padas, kuris buvo užverstas nebereikalingu sovietinio technikumo inventoriumi.

Iš krosnies konvekcinės kameros ėjo šilumos tiekimo kanalai. Vienas jų vedė į vakarinį rūmų korpusą ir greičiausiai šildė miegamojo ar net kelių patalpų erdves. Tai - kažkas naujo.

Vėliau po šiukšlėmis radau vandens nuvedimo trapą nuo grindų, o tai leido įtarti čia buvus ir skalbyklą, gal net maudymosi kubilą. 

Juk visiškai šalia - vanduo, kuris tekėjo iš Žiemos sodo fontano į katilinę ir šildymo krosnis. Tai - du komponentai, reikalingi maudynėms.

Po šių atradimų mane tiesiog užvaldė paieškų manija. Domino viskas. Ką veikė? Kur ir ką dvariškiai valgė? Kas paskatino statyti Žiemos sodą? Kiek tai kainavo? Kur pirko statybines medžiagas?

Neseniai teko laikyti rankose autentišką Tiškevičių buhalterinę knygą su grafų vizavimais, mokėjimais už darbus, paslaugas, pirkinius. Jausmas - neapsakomas.

Smalsumas augo kaip ant mielių, todėl ėmiau tyrinėti, domėtis grafų, jų šeimos charakterio bruožais, tarpusavio bendravimo subtilybėmis, kaip jie kreipdavosi vienas į kitą. 

Kretingos Tiškevičiai tiesiog pakerėjo. Tapau savotišku metraštininku mėgėju. Tyrinėtoju, atkuriančiu ir kuriančiu šių nuostabių žmonių gyvenimo kasdienybę.

Kokie buvo grafai Tiškevičiai?

Susidariau tvirtą įspūdį, kad tai buvo šilti, išsilavinę, dievobaimingi dvariškiai. Ir sykiu - vieni galingiausių žemvaldžių visoje tuometėje Rusijos imperijos vakarinėje dalyje. Jų pajamos galybės viršūnėje vien iš žemės ūkio siekdavo apie 7 milijonus rublių per metus.

Taigi, nenuostabu, kad visas veiksmas mano knygose vyksta būtent Kretingos dvare. Net kūryboje integravau savo anūkę į Tiškevičių šeimą - ji tapo viena iš veikėjų, grafaite Patricija.

Dieną muziejus pilnas šurmulio, o naktimis įsivyrauja tyla. Ar joje eksponatai atrodo kitaip? Turite marias laiko juos detaliai apžiūrėti, tad gal įžvelgėte kažką, ko nematome mes, lankytojai?

Naktį, net jei muziejuje lieki visiškai vienas, eksponatus vis tiek gali stebėti tik per stiklą. Prieinamos man tik erdvės, kuriomis kadaise naudojosi rūmų šeimininkai, tarnai ir aptarnaujantis ūkio personalas.

Prancūzų rašytojas Gustave'as Flaubertas (1821-1880) yra pasakęs: „Bet kas tampa įdomu, jei į tai pakankamai ilgai žiūri.“ Rūmuose nėra nė vienos erdvės, kuri keltų nuobodulį. 

Jautiesi tarsi scenaristas, kuriantis dvaro gyvenimo siužetą. Ir vėl: kokį laikotarpį bandysi rekonstruoti šįkart? Kiekvienas jų - vis kitoks. 

Vienoks gyvenimas buvo prie grafo Juozapo, visiškai kitoks - prie jo sūnaus grafo Aleksandro Tiškevičiaus (1864-1945), o dar trečias - apimantis tarpukario laikotarpį, nuo žemės reformos iki dvaro nusavinimo.

Rūmuose nėra nė vienos erdvės, kuri keltų nuobodulį. Jautiesi tarsi scenaristas, kuriantis dvaro gyvenimo siužetą.

Asmeniniai dvarininkų daiktai - be galo įdomūs ir svarbūs, tačiau mane kaip statybininką labiau traukia patys rūmai su visomis savo paslaptimis. 

Man didžiausias eksponatas yra patys rūmai. Juos pirmiausia ir stengiuosi rekonstruoti į tokius, kokie jie galėjo būti tuo metu, kai į Kretingą atsikėlė Tiškevičių šeima.

Kokios buvo pirmosios jūsų „plytos“?

Tyrimus pradėjau nuo statistikos - savotiškos rūmų inventorizacijos. Prie grafo Juozapo rūmai turėjo 3089 kvadratinių metrų plotą, 121 patalpą ir tiek pat rakinamų durų. Įsivaizduokite, koks turėjo būti raktų ryšulys!

Šiandien rūmuose likę tik 75 patalpos - dingo net 46 rakinamos erdvės. Rūmus šildė net 48 koklinės krosnys, kurių šiandien neliko nė vienos. 

Per metus kartu su Žiemos sodu jos sunaudodavo apie 200 kubinių metrų malkų. Rūmuose ir Žiemos sode buvo 34 laiptų maršai, o šviesa į patalpas krito net per 121 langą.

Didžiausią mano susidomėjimą kelia rūsiai - tiek egzistuojantys, tiek užkonservuoti, slypintys po žeme. Esu po juos vaikščiojęs ir dieną, ir naktį. 

Stebėjimai leido padaryti išvadą, kad rūmų ir Žiemos sodo egzistenciją ir gyvybingumą palaikė požeminė arterija, kurios ilgis siekė beveik 80 metrų, ir ji darė rūmų gyvenimą patogų.

Esu aprašęs visą rūmų, Žiemos sodo statybų eigą, rūmų komunikacijų tiesimą. Netgi pateikiau šių darbų sąmatas: kiek visa tai kainavo, kiek ir kokių medžiagų sunaudota.

Šiais laikais prekes, paslaugas galime užsisakyti nepakilę nuo fotelio. O kaip reikėjo žmogui suktis XIX amžiuje, norint įgyvendinti kokį neįprastą sumanymą?

Procesas buvo labai sudėtingas, medžiagos esu sukaupęs daug, tad papasakosiu tik apie Žiemos sodo statybą.

Iš vietinių resursų, panaudotų Žiemos sodo statybose, ko gero, buvo tik grafų miško mediena, plytos iš jų plytinės ir kai kurių profesijų darbo jėga, nereikalaujanti ypatingų žinių. O štai stiklas - jau kita kategorija.

Gerą šimtą metų Europoje oranžerijos buvo tobulinamos žengiant koja kojon su pramonės progresu. Sykiu keitėsi ir žiemos sodų dydis. 

Didžiausi iššūkiai statiniams buvo ažūrinio karkaso tvirtumas, stiklo skaidrumas ir efektyvus šildymas. XIX a. pab. daugelis didesnių Europos oranžerijų jau turėjo metalinius - ketaus karkasus, kurie galėjo atlaikyti milžinišką stiklo svorį. 

Bet tai dėl didelių kaštų galėjo sau leisti tik karališkieji dvarai. Iki gelžbetonio triumfo dar buvo likęs geras pusšimtis metų.

Tiškevičiai savo Žiemos sodui pasirinko medinį karkaso variantą su kalvio darbo tvirtinimais. Tai buvo pigiau, bet kėlė kitų problemų. 

Medis nėra atsparus apkrovoms ir oro pokyčiams. Tai kelia pavojų stiklams, kurie nemėgsta įtempimų ir deformacijų. 

O stiklas 1875 metais dar buvo prabangos prekė. Ypač - skaidrus ir dideliais kiekiais, kadangi rinkoje jo pertekliaus nebuvo. 

Tokį kiekį turėjai užsakyti gamykloje, tuo labiau kad jį gamino pagal kliento pateiktus matmenis.

Taigi, kiek kainavo J. Tiškevičiui vien stiklas be jo montavimo darbų? Sumos skaičiuotos pagal to meto kainas ir tarifus, kurie galiojo carinės Rusijos imperijos vakarinėje dalyje (joje buvo Kretinga).

Stiklą eksportavo iš tuometės Vokietijos imperijos šiaurinių regionų: Silezijos, Rūro, Harco ir Karaliaučiaus, rečiau - iš Švedijos. Šiose vietose jau buvo įsisavinta lakštinio stiklo gamyba.

Pagal to meto Rusijoje galiojančią matų sistemą kvadratinis sieksnis (4,5 kv. metro) stiklo tuo metu kainavo apie 10-25 rublius, arba 20-50 talerių priklausomai nuo jo skaidrumo ir storio.

Kretingos grafas vien už 223 kv. sieksnius stiklo sumokėjo apie 6 000 sidabro rublių (aukso standartą įvedė 1890 m).

Krovinį sudarė 20 kubinių metrų stiklo, kuris svėrė apie 50 tonų. Trapių medžiagų gabenimo tarifai buvo gerokai didesnei nei anglių ar medienos pervežimas, todėl transportas grafui kainavo dar apie 1 100 rublių. Krovinio gabenimas vežimais kainavo apie 5 rublių už toną vienam kilometrui.

Bendra dvaro oranžerijos (Žiemos sodo) stiklo paketų kaina Kretingos Tiškevičiams turėjo siekti apie 32 000 rublių. Dar papildomai mokėta kvalifikuotiems specialistams.

Bus daugiau.