Vasariški Palangos sveikyklos etiudai (4)
(1)Pabaiga. Pradžia ČIA
„Nereikia pamiršti, kad pajūryje svarbu ne tik jūroje maudytis, kaitintis saulėje, bet ir oras (klimatas), pušynas, naujos gamtos grožio apystovos (nauji gamtovaizdžiai – aut.past). Tad pajūryje priiminėjamos anglies dvideginio ir šiltos vandens tynės, šaltos tynės, oro tynės“, - 1931 m. rašė spauda. Oro tynės – tai buvimas, sveikatingumo procedūros gryname ore, vandens tynės – vandens vonios.
Pabaigiant pasakojimų apie tarpukario Palangos vasarojimo ypatumus ciklą pažvelkime į vieną svarbiausių šio kurorto savybių: gydomąjį poveikį žmogui. Taip pat sužinosite, kuo baigėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės grandiozinis užmojis nusipirkti Palangos grafų Tiškevičių dvarą su parku.
Įelektrintas oras
1931 m. vietos kurortiniame laikraštyje „Palangos pajūrys“ išspausdintas nedidelis, bet įdomus savo išskirtiniu turiniu straipsnelis „Kodėl į Palangą“. Jį parašė dr. Albertas Jackūnas – tarpukario Lietuvos karo medikas (sanitarijos karininkas) bei Palangos kurorto inspektorius.
Palangoje itin gryną orą lemia nuolatinė vėjo cirkuliacija, saulės veikimas, deguonies gausa ir ozonas.
„Vaikščiojantiems pajūrio oras daro didelę įtaką. Iš daugybės gydomų to oro savybių pirmoje eilėje galima paminėti jo švarumas, grynumas. Tas bemaž absoliutus oro grynumas pasidaro dėl nuolatinės vėjo cirkuliacijos po neapmatomą jūrą, dėl saulės veikimo, dėl deguonies gausumo ir ozono“, - rašė jis.
Be kita ko, ozono reiškinys pajūryje yra visiškai natūralus ir veikia kaip stiprus sveikatinimo veiksnys, nes čia esanti ozono koncentracija yra saugi, stimuliuojanti ir idealiai subalansuota žmogaus organizmui. Ozonas atsiranda jūros bangoms daužantis į krantą ir maišantis su oru: tuomet vyksta natūralus (kaip per perkūniją) procesas. Vandens lašelių skilimas (Lenardo efektas) jonizuoja orą ir išskiria nedidelius ozono kiekius.
„Jūros vanduo nuolat sugeria anglies dvideginį ir procentinis deguonies kiekis didėja. Sausumų klimate ozonas atsiranda tiktai po perkūnijos, o vietose, kur garuoja daug druskingo vandens, jo visuomet yra ore. Jūros oras turi gana daug teigiamos elektros.
Žemėje, kaip žinoma, daug neigiamos, tat mes, patys nepastebėdami, randamės keičiamosios srovės įtakoje. Kiti tvirtina, kad tos srovės švarina orą, didina deguonies kiekį“, - įdomiomis detalėmis dalijosi dr. A. Jackūnas.
Mažiau bakterijų
Kurorto inspektorius pastebėjo, jog labai svarbiu žmonių sveikatai veiksniu yra tapusios dulkės, nuo kurių kiekio priklauso ir bakterijų kiekis.
„Oras turi daug diegų (bakterijų) ten, kur yra dulkių, mažai dulkėtose vietose ir visai neturi tose vietose, kurios yra laisvos nuo dulkių. Tačiau netoli žemės paviršiaus visuomet yra daug diegų. Pastarųjų kiekis mažėja kaip kylant oru aukštyn, taip ir tolinantis nuo kranto į jūrą.
Miestuose, pvz., ant aukštų bokštų randa trečdalį diegų ore, kaip čia pat kieme. Ant jūros ore negalima rasti diegų, jei yra toli sausuma – žemė, t. y. toliau kaip 110 jūrmylių. <...>
Palangoje nuolat dvelkia vėjas nuo jūros, neprigudusiems dargi nejauku darosi. Užtat oras yra bedulkis“, - rašoma straipsnyje.
Gydytojas pateikė ir statistiką: 1 kub. metre oro sausumoje (ypač – miestuose) yra 6-15 tūkst. įvairių bakterijų, o jūros krante 100 kub. metre – vos 45-75 bakterijos. Jo manymu, štai kodėl žmonės taip mėgsta pasivaikščioti Palangos jūros tiltu: kuo toliau į jūrą, tuo mažiau dulkių, bakterijų. Pasak straipsnelio autoriaus, 30 jūrmylių atstume nuo kranto jūroje 100 kub. metrų oro randamos apie 25-33 bakterijos.
„Jūros oras yra didesnio tankumo ir slėgimo, tat organizme kraujas suplaukia iš išorinių audinių į vidujines dalis, dėl ko pasigilina kvėpavimas, padidėja plaučių darbas, pagerėja plaučių būklė.
Yra žinoma, kad sportininkai, tas sveikatingumo rodiklis, turi turėti nosies, gerklės ir nosiaryklės takus sveikutėlius. Jei yra šių takų chroninė sloga (jei atkreips dėmesį, tai dažnas tą ras pas save), jei dėl to sunku kvėpuoti, tas jau nebe sportininkas.
Jūros oras užgrūdina nuo oro atmainų, nosies ir kt. kvėpuojamieji takai susitvarko, kraujotaka pagerėja, medžiagų apykaita padidėja, organizmas darosi atsparesnis limpamoms ligoms“, - vardijo dr. A. Jackūnas.
Gydytojo teigimu, poilsis kvėpuojant jūros oru lygiai toks svarbus sveikatinimo procedūrose, kaip ir jūros vandens vonios.
„Jūros oras tvarko kvėpavimo ir širdies veikimą, didina apetitą, gerina kraujo cirkuliavimą ir tuo būdu sutvirtina dirksnių (nervų – aut. past.) sistemą. Jei jis reikalingas nutukėliams, tai ne mažiau gelbsti mažakraujams, turintiems sutrikusį skrandžio ir žarnų veikimą nervinio pobūdžio ir kt.
Vis mažiau yra žmonių, kurie sako „Pajūrio klimatas man netinka“, - o tai yra savo rūšies rodiklis: jei netinka, tai savo sveikatą sutvarkyti taip, kad jūros klimatą galima būtų pakelti“, - rekomendavo Palangos kurorto inspektorius.
Be kita ko, bent jau 1937 m. lankstinuke nurodoma, kad sergantieji tuberkulioze ir užkrečiamomis ligomis į Palangą nebūdavo įleidžiami.
Dvaro pirkimas
1932 m. mirus Palangos kurorto įkūrėjo Juozapo Tiškevičiaus (1835-1891) sūnui bei Palangos dvaro savininkui Feliksui Tiškevičiui (1870-1933), pastarojo šeimai pastatų komplekso, parko išlaikymas tapo didžiule finansine našta. Didikai ieškojo galimybių parduoti dvarą.
Jau 1937 m. laikraščiai ėmė mirgėti nuo pranešimų apie artėjantį grandiozinį sandorį tarp Tiškevičių ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės: užsimota dvarą paversti Lietuvos prezidento vasaros rezidencija. Taip pat sužinome, jog valdant grafams dabartiniame Birutės parke, kaip po viešąją erdvę, nebuvo leidžiama vaikščioti.
„Vakar (1937 m. rugsėjo 1 d. – aut. past.) Palangoje lankėsi Ministerių Kabineto įgalioti Susisiekimo Ministeris inž. Stanišauskis ir Vidaus reikalų Ministeris gen. Čaplikas ir apžiūrėjo grafų Tiškevičių siūlomąjį parduoti turtą – Palangos parką su rūmais, svetainę (kurhauzą) ir kitus vasarvietės ribose esamus sklypus bei pastatus.
1937 m. grafai Tiškevičiai savo rūmus ir parką Palangoje už 1,7 mln. litų norėjo parduoti Lietuvos valstybei.
Jei Tiškevičiai parodys pakankamo nuolaidumo ir nepareikš nepagrįsto užsiprašymo, tai turtas bus nupirktas. Rūmai bus tinkamai atremontuoti ir paversti Respublikos Prezidento vasaros rezidencija, parkas būtų sujungtas su mišku ir pavestas viešam naudojimuisi“, - rašoma dienraštyje „Vakarai“.
Laikraštis pateikė ir grafų pasiūlymą: už turtą buvo užsiprašę 1 mln. 700 tūkst. litų. „Žodžiu yra pareiškę parduosią už 1.200 000“, - informavo žurnalistai.
Tarpukario litas buvo itin stipri, auksu padengta valiuta, turėjusi didžiulę perkamąją galią, todėl tiek 1,7 mln., tiek 1,2 mln. litų buvo astronominė pinigų suma.
1937 m. visos Lietuvos valstybės metinis biudžetas siekė apie 330 mln. litų. Tiškevičių dvaro pirkimo kaina būtų sudariusi maždaug 0,5 proc. visos valstybės metinių išlaidų. Šių dienų masteliu (kai Lietuvos biudžetas siekia apie 17–18 mlrd. eurų), tai prilygtų maždaug 85–90 milijonų eurų sandoriui už vieną nekilnojamojo turto objektą.
Taigi, derybos vyko lėtai ir keletą metų: buvo deramasi dėl kainos, turto rėžių ir dvaro skolų likvidavimo. Valstybė taip ir nespėjo įsigyti rūmų: šioje istorijoje galutinį tašką padėjo 1939 m. hitlerinės Vokietijos įvykdyta Klaipėdos krašto aneksija. Palanga staiga tapo pasienio miesteliu (siena su naciais atsidūrė vos už kelių kilometrų). Valstybės prioritetai akimirksniu pasikeitė, o pinigai buvo nukreipti gynybai ir skubioms politinėms reikmėms.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą