Žurnalistinis eksperimentas: ar klaipėdiečiai nestokoja kūrybiškumo?

Nusprendžiau tai išsiaiškinti kartui ir visiems laikams. Atlikau paprastą žurnalistinį eksperimentą: prie vieno brandaus medžio Dangės skvere pritvirtinau A2 formato popieriaus lapą su užrašu didelėmis raidėmis „KLAIPĖDIEČIŲ ISTORIJA“. Kiek žemiau smulkesniu šriftu suformulavau užduotį praeiviams - pratęsti istoriją keliais sakiniais. Dar žemiau, dar smulkesniu šriftu užrašiau pirmąjį istorijos sakinį: „Vieną rytą į seniausią miesto medį trenkė žaibas.“

Pamaniau, jog nepadoru būtų ant medžio pritvirtintame lape užduoti toną istorijai apie naminius gyvūnus ar pavėžėjų paslaugų kokybę mieste (vėliau supratau, kad tik man taip atrodė). Norėjau suteikti duoklę medžiui už tai, kad keliolikai valandų jis taps kūrybinės raiškos arba patyčių simboliu (priklausomai nuo eksperimento baigties). Žaibo trenksmo į medį motyvą pasirinkau tikėdamasis įnešti kuo daugiau dramos ir misticizmo.

Taip pat prie plonytės medžio šakelės greta popieriaus lapo plona virvele pririšau juodą markerį tekstui rašyti. Ir tuomet pasišalinau. Tolesnė eksperimento eiga priklausė tik nuo miestiečių susitelkimo. Vis dėlto nebuvo, ko prarasti, kadangi bet kokia eksperimento baigtis būtų savotiškai iškalbinga.

Nepastebėti - sunku

Kad eksperimentas įvyktų, buvo svarbu pasirinkti tinkamą medį Dangės skvere. Jis turėjo būti lengvai pastebimas iš toliau, patogiai prieinamas, dažnai praeinamas ir netoli suolelių. Teko porą kartų apeiti visą skverą, kol galiausiai pavyko atrasti optimalią vietą - medį visai netoli skvero fontano, traukiančio praeivių žvilgsnį. Medis stūksojo šalia tako, o greta buvo nemažai sėdimųjų vietų, tad nepastebėti prikabinto lapo būtų buvę sunku. 

Tuo galėjau įsitikinti dar betvirtindamas lapą ant medžio dvipuse lipnia juosta, nes pora vaikų smalsiai viską stebėjo ir, panašu, buvo nusiteikę tapti pirmaisiais eksperimentiniais triušiais. Arba, jei norite, tie vaikai norėjo pirmieji palikti žymę istorijoje.

Kitądien buvo prognozuojamas lietus, todėl vėlų vakarą popieriaus lapą pasiėmiau. Jis ant medžio prakabėjo apie 10 valandų.

Nuo stebuklų iki uberio

Ir ką gi išvydau? Didžiulį žemėlapį, kuriame žodžiai ir simboliai žymi ne Klaipėdos geografinius objektus, o miesto gyventojų mintis, požiūrį ar emocinę būseną.

Ant popieriaus lapo neliko nė mažiausio tuščio plotelio. Jis buvo nusėtas frazėmis, piešinėliais, socialinių tinklų profilių pavadinimais, autografais ar net meilės prisipažinimais. O svarbiausia - visoje toje raizgalynėje galima atrasti ir istorijos tęsinį. Vis dėlto įvyko tas kūrybiškumo sprogimas. Visomis prasmėmis…

Spręsdamas iš rašto skirčių, galėčiau teigti, jog prie istorijos kūrimo prisidėjo bent 6-8 miestiečiai. Štai kaip išsirutuliojo klaipėdiečių istorija: „Vieną rytą į seniausią miesto medį trenkė žaibas. Jis užsiliepsnojo. Visi gyventojai išsigando. Jie iškvietė gaisrinę. Gaisrininkai užgesino ugnį, bet visas medis sudegė. Iš sudegusio medžio išdygo stebuklingas daigelis. Daigelis užaugo iki dangaus. Ir įlipo katinas. Katinas labai išsigando ir garsiai miauksėjo. Po kelių minučių jis paskambino savo uberiui. Bet uberis niekuo nepadėjo. Pabaiga galėtų būti.“

© Miestiečiai aktyviai įsitraukė į eksperimentą ir tekstu išmargino visą popieriaus lapą. Jurgitos NENIŠKIENĖS nuotr.

Dramos ir misticizmo istorijoje tikrai nepritrūko, todėl pirmąjį sakinį laikau tinkamu. Itin mane nudžiugino tai, jog klaipėdiečiai į užduotį pažvelgė išties rimtai ir net du sykius išgelbėjo istoriją nuo grėsusio akligatvio - taip istorijoje atsirado stebuklingas daigelis ir išmanus katinas.

Gyvenk, kol gali

Visgi nemažiau iškalbinga yra ir pašalinė informacija lape. Galima drąsiai daryti išvadą, jog aktyviausiai popieriaus lapą margino miesto jaunimas, kadangi būtent šiai visuomenės grupei būdingas siekis paskelbti visam pasauliui apie savo egzistavimą, o ne likti tyliais ir nematomais anonimais. Apie tai sufleruoja vardų ir socialinių tinklų paskyrų pavadinimų gausa lape.

Ant popieriaus lapo neliko nė mažiausio tuščio plotelio. Jis buvo nusėtas frazėmis, piešinėliais, socialinių tinklų profilių pavadinimais, autografais ar net meilės prisipažinimais.

Tačiau pasitaikė ir intymių filosofinių apmąstymų. „Gyvenk, kol gali“, - šaukia užrašas pačiame lapo viduryje, „Aš myliu savo šeimą“, - atsiliepia frazė iš apatinės lapo dalies, „Klaipėda yra graži“, - atsklinda ryžtingas pareiškimas, „Pirmas pasimatymas buvo čia“, - tyliai sududena įrašas pačiame lapo kamputyje, „Tung Tung Tung“, - diskusiją nutraukia duslus dundesys, „Myliu visus, mano chebryte“, - pasigirsta garsus riksmas, „Stebuklinga mūsų lietuvaitė“, - viską apibendrina frazė lapo viršuje.

Eksperimentas daug parodė

Kokie galų gale eksperimento rezultatai? Visų pirma, jis parodė, jog klaipėdiečiai gerai žino 7-ąjį Dievo įsakymą, draudžiantį vogti, nes niekas nepasisavino palikto markerio. Taip pat paaiškėjo, kad miestiečių jausmai tiesiog trykšta fontanu ir širdyse jau nebesutelpa - eksperimento medis kai kuriems praeiviams virto meilės priesaikų kampeliu. 

Eksperimentas pademonstravo ir Klaipėdos įvairovę, kadangi jame sudalyvavo rusakalbiai miestiečiai, apie ką byloja keli įrašai kirilicos rašmenimis. Galima sakyti, jog klaipėdiečiai yra ir mandagūs žmonės - lape tepasitaikė vos pora keiksmažodžių. Galiausiai eksperimentas parodė, kad Klaipėdos gyventojai nėra pasyvūs, o jų kūrybiškumui pasireikšti tereikia menko postūmio.

Galima sakyti, kad eksperimentas apibūdina miestiečių skirtybes ir įvairovę: vieni nurodytą užduotį atliko kruopščiai bei atsakingai, kiti į viską pažvelgė daug paprasčiau ir lengvabūdiškiau. Visgi daug reikšmingiau yra tai, jog žmonės nepraėjo pro šalį, sustojo, įsižiūrėjo, paėmė markerį ir ranka užrašė savo mintį. Itin svarbu neignoruoti, akimirkai sustoti, apmąstyti bei tuomet įsitraukti. Ir nuo to visiems bus tik geriau gyventi.