Kunigas Andrius Narbekovas: Tikram krikščioniui kiekviena diena yra Velykos

Kunigas Andrius Narbekovas: Tikram krikščioniui kiekviena diena yra Velykos

Šių dienų žmogui, įsuktam į kasdienybės rūpesčių verpetą, didelė pagunda tokiu pat greičiu pralėkti ir Prisikėlimą, supaprastinus jį iki šeimyniško tūpčiojimo apie stalą. Kunigas, teologijos profesorius Andrius NARBEKOVAS sako, kad nesiruošdami Prisikėlimui, primename traukinį, nuriedantį nuo bėgių. Bet pirmiausia, anot jo, turėtume nuristi akmenį, skiriantį mus nuo Dievo.

- Šiųmetės Velykos turėjo būti ypatingos jau vien tuo, kad nuslopo, atsitraukė dvejus metus gyvenimą nuodijusi pandemija. Tačiau sutinkame šventę nerimo dėl netoliese vykstančio karo apimti. Kas galėtų būti džiaugsmo šaltinis tokiomis sąlygomis?

- Šiandien negalime turėti abejonių apie blogio egzistavimą pasaulyje: žudomi negimę, kiek žūsta dėl girtų vairuotojų, kiek nužudoma karuose ir tai yra tamsioji žmogaus pusė.

Paradoksalu, bet apskritai žmonės domisi blogiu labiau nei gėriu. Labiau pamato blogio ženklus, o ne Dievo malonės ženklus. Galbūt didžiausias velnio gundymas yra netikėti gerąja naujiena - jog Dievas yra mūsų gyvenimuose.

Mes esame gundomi patikėti ne gerąja, bet blogąja naujiena, jog niekada nepavyks pasitaisyti, nutraukti ryšius su blogais įpročiais ir pradėti naują gyvenimą.

Turime sutikti su apaštalo Pauliaus žodžiais, kad kur gausu nuodėmės, ten dar gausiau malonės. Jei mes tikime realiu Dievo buvimu pasaulyje, suprantame, kad Jis daug galingesnis už blogį kokį begalima įsivaizduoti, net karą.

Visą Gavėnią buvome kviečiami įtikėti gerąja naujiena, kad Kristus nugalėjo nuodėmę.

Neretai Dievas mus nubloškia į „dykumą", kur pamatome blogį, pajuntame kaltę. Pamatome savo tamsias ir šviesias puses. Pranašas Jeremijas sakė, kad laimingas tas, kas tokiu metu pasitiki Viešpačiu.

Tokio žmogaus laimės šaknys yra tikėjime. Tikra ramybė ir taika - ta, kurią Kristus mums duoda - ir ji visada statoma ant tiesos ir šventumo. Visos šio pasaulio galios yra bejėgės prieš krikščionišką drąsą, kurią Kristus duoda.

- Prieš metus Dievo gailestingumo šventovėje savo homilijoje sakėte, kad Kristaus prisikėlimas buvo ir geroji, ir blogoji Naujiena. Ar ir šiandien į ją galima žvelgti poliarizuotai?

- Velykų rytą iš tiesų džiaugsmu pavirto Jėzaus Motinos sielvartas, mokinių išgąstis, baimė ir pasimetimas. Tačiau ne visi džiaugėsi tomis Velykomis. Juk Kristaus priešai, atrodo, šventė pergalę, kai žudė ir mėgavosi savo galia, bet ne džiaugsmas ėmė viršų, o nerimas.

Todėl, kad Kristaus priešų „pergalės" yra visada neramios.

Tuomet, kaip ir visada, Kristaus priešai viskuo nepasitikėjo, netgi ėmėsi papildomų priemonių, primokėjo sargybiniams, kad mokiniai nepasiimtų Jo kūno ir nepaskelbtų, jog Kristus prisikėlė.

Tuo metu mokiniai išsibėgiojo išsigandę ir tai jiems net į galvą nebūtų atėję. Tačiau tie, kas daro bloga, bijo visko, nes baimės akys - didelės. Tokiems žmonėms akistata su Tiesa visada yra nemalonus įvykis.

O juk apstu aplink žmonių, kurie gyvena nesivaržydami ir negalvodami, kad kažkada apskritai reikės stoti Dievo akivaizdon.

- Ar jūsų neliūdina, kad šv. Velykos daugeliui žmonių jau yra praradusios sakralinę prasmę ir tapusios tradicija, kurią geriausiai nusakytų margučiais ir gardėsiais apkrautas stalas?

- Žmonės praranda didelę malonę, kuomet jų nepaliečia žinia, kad Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų. Juk Jėzaus mirtis ir prisikėlimas turi būti mūsų gyvenimo centras.

Tūkstančius metų žmonija laukė to įvykio. Visas mūsų gyvenimas čia turi vienintelį tikslą - pasiruošti amžinajam gyvenimui.

Tai yra mūsų viso gyvenimo „projektas", kurį turim „laimėti". Ir jei mes dabar nesiruošiame Prisikėlimui, esame panašūs į traukinį, riedantį nuo bėgių į niekur. Daug žmonių dabar pro Jėzų tiesiog praeina,

Jo nepažindami. Kalvarijos kančia Jam buvo lengvesnė už mūsų apatiškumą. Žinoma, tai liūdina.

- Ką reiškia būti krikščioniu mūsų dienomis?

- Būti Prisikėlimo žmonėmis. Velykos mums siunčia šią žinią ir nuolat primena. Tai reiškia, kad negalime būti palaidoti kape mūsų pačių nuodėmių, ar tai būtų blogi įpročiai, ar pavojingos priklausomybės.

Tai krikščionims yra Geroji Naujiena - joks kapas negali mūsų išlaikyti, net nusivylimo, abejonių, net mirties kapas.

Krikščionys turi gyventi džiugų ir ramų gyvenimą, nuolat patirdami Prisikėlusio Kristaus buvimą. Jame ieškoti tikros ramybės ir tikro džiaugsmo, nes tikram krikščioniui kiekviena diena yra Velykos. Liudyti pasauliui Jo buvimą mūsų širdyse per meilę, gailestingumą, pasiaukojančią tarnystę.

Ypač Didžiųjų Penktadienių dienomis mūsų gyvenime prisiminti Velykas. Todėl krikščionio sunaikinti negali niekas - nei skausmas, nei nuodėmė, nei išdavystės, nei mirtis - visa tai Kristus jau nugalėjo.

- Sovietmečiu katalikai, ypač mokiniai ir ėjusieji atsakingesnes pareigas, buvo sekami, ar neina į bažnyčią, skundžiami ir sulaukdavo vienokių ar kitokių pasekmių. Šiandien neretai jie pravardžiuojami, laikomi atsilikėliais, tamsuoliais. Kam kelia pavojų krikščionys šiandien?

- Krikščionys visais laikais, būdami Jėzaus sekėjai, liudijo meilę Dievui ir artimui. Jėzaus mokiniams visais laikais teko pasiaukoti ir kentėti dėl Tikėjimo liudijimo. Visos ištikimybės žmogaus gyvenime kyla iš ištikimybės Dievui.

Štai kodėl netikinčiu gyvenime yra pavojinga pasitikėti. Jėzus įspėjo mokinius, kad jiems reikės patirti konfliktų ir nesusipratimų, net persekiojimų, skelbiant Dievo žodį. Įspėjo, kad reikės būti pasiruošusiems imti savo kryžių ir net prarasti gyvybę dėl Jo. Ir Jėzus savo gyvenimu parodė, kad kryžius yra besąlygiško atleidimo ženklas, savęs išsižadėjimas dėl kitų, drąsa daryti tai, kas teisinga.

Tada visai nesvarbu, ar tave giria, ar tave išjuokia. Reikia tik melstis, kad kiekvienas pažintų Tiesą, už kurią galėtų ir gyvybę atiduoti. Tas suteikia gyvenimui prasmę. Jei žmogus neturi nieko, už ką galėtų atiduoti gyvybę, yra didžiausias vargšas.

Deja, žmonių galvose dar tūno Rojaus tragedijos noras - būti dievais. Noras būti visažiniais, teisuoliais, valdyti kitus, smerkti kitokią nuomonę turinčius ir už tai teisti bei bausti.

Ypač jei šie „dievai" realiai dar turi kokią nors valdžią. Tai šių dienų fariziejai.

Bet krikščionys tam nepaklūsta, nesunkiai atsirenka, kas yra valdžiai, o kas Tėvynei ir Bažnyčiai. O tas ne visiems patinka. Nesunku politinių suiručių metu „užmiršti", kam tarnauji ir koks yra gyvenimo tikslas.

Tačiau Šventasis Raštas moko, kad mus valdo ne besikeičiančios aplinkybės, o Viešpats. Tokių, ne kartą išvertusių kailį, padėtis dažnai yra apgailėtina ir verta užuojautos.

- Kas galėtų padėti žmogui atnaujinti tikėjimą?

- Tikėjimas yra Dievo dovana, ir ją, deja, galima prarasti. Esame tiek užimti, kad nebeturim laiko maldai. Bet juk Dievą ruošiamės sutikti TEN. Sunku suprasti žmones, kurie sako, kad tiki, bet kasdien nesimeldžia.

Čia yra kažkoks nesusipratimas, prieštaravimas. Juk mūsų laukia nuostabi ateitis, būsime prikelti su Jėzumi. Todėl, kad esame pakrikštyti.

Turime apie tai galvoti. Vargu ar dabar esame panašūs į tuos, kurie tiki savo garbinga ateitimi. Visi pastebi, kad mes nemokame džiaugtis ir net nesišypsom.

Daug problemų turime dėl to, kad per mažai meldžiamės. Žinome, kad atėjusieji prie Jėzaus kapo turėjo pirma nuristi akmenį nuo angos.

Mes dažnai leidžiame akmeniui užstoti kelią susitikimui su prisikėlusiu Jėzumi. Kiek yra dalykų mūsų gyvenime, kurie užblokuoja kelią į Jį. Susitikimas su Juo yra džiaugsmo, kurio niekas negali suteikti, šaltinis. Tą žino Jį sutikusieji. Jei to dar neįvyko, nuriskim akmenį.

- Galbūt norėtumėte ko nors palinkėti Lietuvai šv. Velykų proga?

- Nuolat melsti Dievą išminties (pirmoje vietoje), kad išmintingai pasirinktume savo kelią. Yra du keliai - Gyvenimo ir Mirties, ir yra milžiniškas skirtumas tarp jų.

Gyvenimo kelias yra Jėzaus kelias, Palaiminimų kelias per tarnystę ir meilę broliams ir seserims. Kitas - Mirties kelias - per egoizmą, savęs garbinimą, malonumų tenkinimą.

Žinome, kad pats Jėzus buvo gundomas laimėti pasaulį, pagarbinus šėtoną. Linkiu kiekvienam ir sau pačiam niekada neiti kompromiso keliu su piktuoju, nepatekti į sąžinės konfliktą.

Viešpats supranta mūsų kovą su nuodėme. Jis mus kviečia pripažinti savo silpnybes ir patikėti Jam save tokius, kokie esame. Dėl to Jis kviečia mus būti teisingiems, gyventi šviesoje. Tai ir yra tiesa, kuri mus išlaisvina nuo bet kokios baimės, neapykantos, nuo netikros meilės.

Prisiminkime nuolat Gerąją Naujieną, kurią Jėzus atnešė žmonijai: kad Dievas yra mus mylintis ir atleidžiantis Tėvas, ne baudžiantis teisėjas, ir kad Jis nori mus išgelbėti.

Patikėjimas Gerąja Naujiena apima pilnutinį mūsų atsidavimą - viso savęs „investavimą" į Dievą be jokių garantijų ir sąlygų. Toks yra mūsų Tikėjimas. Didžiausia įmanoma dovana.

(Interviu tęsinį skaitykite per Atvelykį)

Respublika.lt

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder