Kunigas Andrius Vaitkevičius: „Jeigu nerandi gyvenime vilties ar prasmės - ne ten ieškai“

Kunigas, teologijos mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto docentas dr. Andrius Vaitkevičius pasakoja, kad tikėjimas savyje talpina tiek daug, kad, norint linkėti žmogui laimės, belieka linkėti būtent tikėjimo. „Tad tegul tikėjimas leidžia mums visavertiškai žvelgti į gyvenimą aprėpiant mūsų žmogiškąją egzistenciją, mūsų materiją ir mūsų dvasią, buvimą, kurį vadiname - esu žmogus“, - akcentuoja A. Vaitkevičius.

Artėja šv. Kalėdos, kurios mums tarsi pristatomos žibančiomis vitrinomis, nesibaigiančiomis dovanų paieškomis ir t. t. Gal galite mums padėti tam tinkamai nusiteikti? Kada jūs pajuntate Kalėdų artumą labiausiai?

Sakyčiau, jog šv. Kalėdos yra visuma įvairiausių dalykų, kurie mus per kasdienybę lydi link šios šventės. Juk reikia ir dovanėlių artimiems žmonėms, reikia pagalvoti ir ką skaniai valgysime, kokius žmones aplankysime per šventes ir t. t.

Aišku, jeigu klausimą keltume šiek tiek kitaip - kokia yra šv. Kalėdų esmė? - tada jau galėtume kalbėti apie pagrindinius dalykus. Galėtume kalbėti apie tai, kodėl per šv. Kalėdas atsiranda dovanos, kodėl norisi patirti buvimo su kitu džiaugsmą, kodėl norisi padaryti gerų darbų, vargšus paremti ir daugelį kitų nuostabių dalykų daryti. Juk ne veltui sakome, kad ši šventė yra gerumo metas! Iš kur kyla ši nuostabi būsena - dalintis gerumu? Kas mus įkvepia?

Pradėčiau nuo to momento, kada pats Dievas save padovanoja pasauliui, ateidamas į kuklią šeimos gyvenimo aplinką. Ir šis mažo kūdikėlio Jėzaus gimimas yra toks reikšmingas, kad pakeičia viso pasaulio suvokimą apie tai, ką reiškia būti dovana kitam. Dievas tokiu būdu pasirinko priartėti prie žmogaus. O mes, žmonės, jaučiame, kad buvimas šalia kito jau ir yra dovana.

Žinoma, norėtųsi, kad žmogus nepasiklystų tarp pasiruošimo šventėms elementų, o atrastų pagrindinę dovaną - gimstantįjį kūdikėlį Jėzų. Ir norisi linkėti, kad ši šventė netaptų dar vienu persivalgymo momentu ar nereikalingų daiktų kaupimo akcija.

Per šv. Kalėdas nuveikime tai, kas leis pajusti jų dvasią - nueikime į Bernelių šv. Mišias, dalyvaukime prakartėlės pašventinime, šv. Kalėdų ryto šv. Mišiose. Tada sveikinkime ir būkime su mums artimais žmonėmis prie vaišių stalo. Šv. Kalėdų rytą išlukštenkime dovanas... Ši graži dvasinė ir žmogaus artumo dermė leis pasijusti šventiškai ir neskubėti pro šalį. Visa tai leidžia ir man asmeniškai patirti šv. Kalėdų džiaugsmą.

Kas yra tikėjimas ir ką jis gali duoti kintančio pasaulio nuvargintam, o gal apakintam žmogui?

Tikėjimas man visų pirma stabilumas ir saugumas. Pasaulis mus taip kasdienybėje įgreitina, kad, rodos, nebemokame stabtelėti ir nurimti, pamąstyti apie tai, kas gyvenime yra svarbiausia.

Tikėjimas Dievu - mūsų saugumo uostas. Tai atrama, kada mums gera ir kada sekasi. Tai paguoda, kada mums sunku, kada mes ar mūsų artimieji serga arba mus pasiekia gyvenimo išbandymai.

Tikėjimas - tai bendruomenės dovana. Mes ją atrandame ir suvokiame, kad kartu keliaujame gyvenimo kelionę, ne tik su savo šeima, giminaičiais, tačiau ir su visais tikinčiaisiais.

Tikėjimas - tai bažnyčia, kurioje galiu pajusti tikrą Dievo prisilietimą.

Tikėjimas - tai gerų darbų darymas, jautrumas kitam žmogui. Tai kova su savo silpnybėmis ir dorybių auginimo galimybė. Tai lyderystė, vedant kitus geresnio ir prasmingesnio gyvenimo link. Tai - susitikimas su Dievu. Tai dovanojama amžinybė. Tai galimybė daryti prasmingus darbus, kuriant Dievo karalystę čia ir dabar. Tai buvimas šalia netekties valandą. Dvasinė bendrystė.

Tikėjimas savyje talpina tiek daug, kad, norint linkėti šiandien sutiktam žmogui gėrio ir laimės, belieka linkėti tikėjimo. Tad tegul tikėjimas leidžia mums visavertiškai žvelgti į gyvenimą aprėpiant mūsų žmogiškąją egzistenciją, mūsų materiją ir mūsų dvasią, buvimą, kurį vadiname - esu žmogus.

Kokių žmonių savo praktikoje sutinkate daugiausiai - tikinčių ar abejojančių? Kada įvyksta didieji atsivertimai?

Dar neteko sutikti gyvenime žmogaus, kuris niekuo netikėtų. Taip, yra daugybė skirtingų religijų, gyvenimo būdo filosofijų, įvairiausių bandymų atsakyti į gyvenimo prasmės klausimus pagal save. Tai tarsi liudijimas, kad žmogaus kode yra užšifruotas religingumas, užkoduotas Dievo ilgesys, tačiau mes skirtingais būdais ieškome atsakymų į šiuos svarbius gyvenimo prasmės klausimus.

Žinoma, kartais pastebiu, jog visuotinėje kultūroje dominuojantys naratyvai žmogui perša mintį apie baigtinį gyvenimą, be jokios amžinojo gyvenimo perspektyvos. Tačiau tai tik medijose, o kartais gyvenimo tarsi nenutrūkstamo šou interpretacijose.

Tačiau, susitikus su žmogumi asmeniškai, dažnai išgirstu visai kitokius pamąstymus. Žmogus, kartais net to nesuvokdamas, kalba religinėmis ir Dievo pažinimo temomis lyg geriausias pamokslininkas. Netgi moksle pasitaiko, jog pranešėjai kalba apie gyvenimo būdo filosofijas, savęs pažinimo galimybes, tačiau giliausiąja prasme nesuvokia, jog kalba apie dvasinius žmogaus būties elementus, apie religiją.

Žinoma, kiekvienas žmogus yra skirtingos dvasinės būsenos, skirtingo lygio pažinimą turi. O abejonė, sakyčiau, Dievo dovana, nes ji mus skatina domėtis, užduoti klausimus ir ieškoti atsakymų. Tad tikintis žmogus - visada tas, kuris abejoja, ieško atsakymo ir jį randa.

Atsivertimas žmogaus gyvenime - labai asmeniška patirtis. Tai lūžis tarp senojo „aš“ ir naujo gyvenimo su Dievu. Ir sunku pasakyti, kas paskatina žmogų atrasti savo gyvenime Dievą. Netgi tada, kada, rodos, tavo gyvenime prieš tai niekada nebuvo net minties apie Jį. Atsivertimas - vienas iš gražiausių įrodymų to, jog mes savyje nešiojamės Dievo aidą, Dievo ilgęsį ir, norint žmogiškosios laimės, reikia, kad mes atlieptume tą prigimtinį poreikį, tūnantį mumyse.

O būdų, kaip žmogus atranda Dievą - tiek, kiek žmonių ant šios žemės. Kai kam tai Biblijos skaitymas, kitam - nuoširdžiai tikinti šeima, trečiam - graži puokštė gėlių, pamerkta bažnyčioje prie altoriaus, užkopimas į kalną, buvimas gamtoje, tikinčio žmogaus liudijimas ar nesavanaudiškos meilės patirtis, Dievo artumo patirtis priimant sakramentus... Yra daugybė būdų, kaip tikėjimo dovana ateina į žmogaus širdį.

Kas didžiausi skeptikai, kuriuos sunkiausia įtikinti? Gal paaugliai?

Kažin ar šiais laikais kas nors dar naudoja įtikinimo taktiką (juokiasi). Sakyčiau, jog kiekvienam žmogui yra duotas asmeniškas pažinimo ir augimo kelias. Kiekvienam skirtingai. Nors, kita vertus, kiekvienas žmogus keliauja ir labai panašų gyvenimą. Gimstame, augame, kuriame šeimą, dirbame, atrandame Dievą, o kelionės pabaigoje iškeliaujame į Amžinybę. Taigi, tam tikra prasme galėtume teigti, kad mūsų gyvenimas - ir be galo unikalus, išskirtinis (apie ką mums kalba krikščionybė), tačiau ir visiškai neunikalus, kadangi mes gyvename labai panašiai, kaip ir daugelis žmonių pasaulyje (apie ką kalba mūsų pomėgių panašumas, gyvenimo ciklas ir panašiai).

Su skeptikais nereikia kovoti ar kažkaip stengtis jų įtikinėti. Tiesiog savo gyvenimo liudijimu galime jiems padėti atrasti tikėjimo džiaugsmą. Yra toks senas, labai senas, nuo Romos imperijos laikų mus pasiekiantis posakis lotynų kalba - „exemplaria traxunt“, t. y. „pavyzdžiai traukia“. Taigi, krikščionio pagrindinė misija ir yra būti tuo pavyzdžiu, per kurį Dievas patraukia žmogų prie savęs.

Uoliausi katalikai - yra....

Kurie stengiasi gyventi pagal Dievo ir Bažnyčios įsakymus.

Dešimt Dievo įsakymų. Kurį žmonės dažniausiai pažeidžia ir kaip to išvengti?

Statistikos tikrai neteko girdėti, jog kas nors vestų... Tačiau viena aišku, jog stengiantis būti geru krikščioniu reikia įdėti nemažai pastangų. O sunkiausias darbas derinti savo pastangas su Dievo malonės veikimu. Yra dvi klaidos, kurias darydamas žmogus niekaip negeba pakilti iš savo klaidų liūno. Pirmoji, kada galvoju, kad viską galiu pasiekti tik savo pastangomis. Toks žmogus nemano, kad jam dar kieno nors pagalbos reikia iš šalies. Ir, žinia, - nepavyksta. Antroji klaida - pasakyti: „Dieve, jeigu tu nori, viską sutvarkyk mano gyvenime, tačiau man nesistengiant.“ Irgi nieko neišeina. Didžiulis menas suderinti šias dvi plotmes: kaip sujungti savo pastangas su Dievo malonės veikimu, pasitikėti Dievo malonės veikimu, ir žinoti, kad reikia patiems stengtis. Kitaip neišeis...

Kintantis gyvenimas greičiausiai įneša naujovių ir į bažnyčios gyvenimą. Kokių? Gal galimybė aukoti bažnyčiai banko kortelėmis, elektrinė ant stogo, vis daugiau skirtingų formų susitikimų su bendruomene ir naujų veiklų kartu...

Gyvenimas ir anais laikais nuolat kito ir šiandieną. Taip, pagrindinė bažnyčios ašis visada buvo ir bus dvasinis gyvenimas, sakramentai, šv. Mišios. Na, o jeigu kalbėtume apie tai, kaip parapijose vykdomos katechezės, vaikų, mokymai, kiti užsiėmimai - čia jau galima naudoti visas įmanomas priemones, kaip tas tikėjimo žinias perteikti... Technologijos, žinoma, ateina į pagalbą tiek veiklose, tiek ir palengvinant bendruomenės finansinių poreikių administravimą bei sukuriant patogesnes aukojimo galimybes.

Istoriškai Katalikų Bažnyčia yra to, kas šiandien vadinama prieglaudomis, senelių globos namais, kitų socialinių paslaugų - autorė. Daugybę šimtmečių krikščionių bendruomenės rūpinosi savo pačiais vargingiausiais nariais, ligoniais, šeimomis, vaikais, steigė ligonines ir prieglaudas, universitetus, mokyklas... Gera, kad tokias socialinio Bažnyčios mokymo aktualijas ir rūpestį bendruomenės nariais perėmė moderniųjų laikų valstybės.

Netgi Kalėdų Senelis atsirado po to, kada vyskupas šv. Mikalojus prieš šventes slapta šelpė vargingiausias šeimas. Ir šiandien mes visame pasaulyje turime išplitusią katalikišką tradiciją, apie kurią kai kurie žmonės net nesusimąsto kaip apie krikščioniškas tradicijas turinčią šventę. Tai jau tapę visuotinės kultūros dalimi. Ne tik tarp katalikų...

Atsiranda ir naujos apaštalavimo formos. Pavyzdžiui, liudijimų renginys Klaipėdos „Akropolyje“ arba sausakimšuose Žvejų rūmuose vykstanti Atsinaujinimo diena, Šiaulių arenoje vykstanti Šeimų šventė... Visi buvome Šv. Tėvo popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje liudytojai. 100 tūkstančių žmonių. Nė viename renginyje Lietuvoje neteko matyti tiek susiburiančių žmonių. Net garsiausių atlikėjų koncertuose!

Tačiau šalia pasidžiaugimo apie naujųjų laikų priemones ir formas noriu pasakyti - kad tai tik pagalbinės priemonės, lydinčios tikėjimo kelionėje. Taip, Bažnyčia nuolat ieško naujų išraiškos priemonių, yra atvira pasiūlymams, bendradarbiavimui, tačiau po daugybės eksperimentų matome, kad ne lazerių šou ir ne scenos dydis leidžia žmogui patirti Dievo artumą. Kartais priešingai - tai, kas vyksta scenose, dvasine prasme gali tapti atstumiančiu dalyku. Gali tapti priekaištu apie paviršutiniškumą ir tuštybės vaikymusi. Žodžiu, gyvename tikrai įdomiais ir galimybių pilnais laikais. Belieka jomis tinkamai naudotis pateikiant turinį, kurio ilgisi žmogaus širdis.

Papasakokite apie gausias ir išskirtines Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčios parapijos veiklas.

Parapijos veiklų yra labai daug ir, tiesą sakant, vis labiau susiduriame su patalpų trūkumu ir net negalime visiškai vykdyti to, ką galėtume ir norėtume, nes trūksta vietos, kur tai daryti. Pas mus renkasi įvairias priklausomybes turinčios grupės: anoniminiai alkoholikai, narkomanai, lošėjai, anoniminiai suaugę alkoholikų vaikai. Renkasi įvairios maldos grupės: Marijos legionas, Motinos maldoje, gyvojo rožinio grupė, adoracijos grupė, tikėjimo studijų grupė, Alfa kursas, krikščioniško gyvenimo bendruomenė, skautai. Vyksta vaikų ruošimo Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui edukacijos. Ruošiame suaugusiuosius sakramentų priėmimui, sužadėtinius palydime iki santuokos. Buriasi chorai: suaugusiųjų sumos choras, vaikų „Zuikių“ choras, grigališkojo choralo studija, liaudiškųjų giesmių ansamblis. Veikia religinio turinio biblioteka ir knygynas. Organizuojame viešus evangelizacinius renginius, koncertus, sakralinės muzikos festivalius.

Taip pat mūsų parapija yra įsteigusi Taikos Karalienės globos namus, rūpinamės senjorais. Veikia Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos „Caritas“. Jis rūpinasi vienišais ir globos reikalingais seneliais. Turim senjorų klubą „Iš širdies į širdį“, šelpiame stokojančius parapijos tikinčiuosius į „pasninko dėžę“ suaukotais maisto produktais, iš viso - apie 170 asmenų. Yra „Jaunųjų caritiečių“ organizacija, jaunimas buriasi sekmadieniais į anglų kalbos klubą, savanoriauja, dalina po šv. Mišių bažnyčioje arbatą. Pagalba ukrainiečiams: teikiame dvasines konsultacijas, „caritiečiai“ aktyviai jungėsi į karo pabėgėlių registracijos centro veiklą. Taip pat „Caritas“ turi išklausymo tarnystę, kurios tikslas - pasiekti gyvenimo paribiuose esančius žmones ir jiems suteikti pagalbą.

Parapija dalyvauja įvairioje projektinėje veikloje, organizuoja stovyklas jaunimui, parapijos šeimoms, rekolekcijas, susikaupimo dienas, mokymus. Turime gražų būrį parapijos savanorių, katechetų, pastoracinę tarybą. Parapijoje tarnauja penki kunigai. Daug visko vyksta, tikrai stengiamės būti jautrūs ir įsiklausantys į žmonių poreikius. Į pagalbą telkiame ir komandą.

Norėdami ir toliau augti bei plėsti veiklas, svajojame pasistatyti parapijos namus, simbolišku pavadinimu „Miesto angelas“. Jie išspręstų daugybę parapijai ir miesto žmonėms aktualių klausimų. Parapijos namai jau suprojektuoti, kitų metų pradžioje turėsime statybos leidimą. Švęsdami Taikos Karalienės grąžinimo tikintiesiems 35 metų jubiliejų visuomenei pristatėme būsimų parapijos namų vizualą, kurį galima kasdien išvysti bažnyčioje, ekrane. Kviečiame visus susitelkti ir aukoti šių svarbių namų statybai. Čia tikrai bus gera, šilta, jauku ateiti, būti, dalintis arbatos puodeliu.

Bažnyčia, dvasininkai ir socialiniai tinklai. Ar pavyksta virtualią bendravimo formą panaudoti geriems tikslams?

Kiekviena priemonė gali būti panaudota darant gera arba bloga. Ne išimtis ir socialiniai tinklai. Taikos Karalienės parapija aktyviai naudojasi socialiniais tinklais. „Facebook“ paskyroje mūsų veikla domisi 6500 žmonių.

Manau, jog labai svarbu dalintis tuo, ką mes veikiame ir kokias veiklas darome. Tai ir galimybė pakviesti žmones į įvairias veiklas, savanorystei ar panašiai.

Pandemijos metu socialiniais tinklais kasdien transliavome šventojo Juozapo maldą ir šv. Mišias. Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos „Youtube“ kanale paskelbėme videosiužetų ciklą apie mūsų bažnyčią. Taip pat naudojam „Instagram“. Mūsų bažnyčia aktyvi ir medijų gyvenime: bandome su jų pagalba būti arčiau žmogaus. Ypač tų žmonių, kurie, pavyzdžiui, negali fiziškai dėl senatvės ar ligų ateiti, tačiau vis tiek jaučiasi bendruomenės dalimi, nes žino visas naujienas arba internetu kalbasi su kunigais, gauna dvasines konsultacijas, internetu užsisako šv. Mišias, registruojasi priimti sakramentus ir t. t.

Žavite parapijiečius savo jautriais, pavyzdžiais iš gyvenimo praturtintais pamokslais. Kaip jie gimsta?

Kartais lengvai, o kartais per kūrybines kančias. Žinoma, pamokslams visada tenka ruoštis, daug skaityti. Aišku, kiekvieną pamokslą pirmiausia sakau sau, tai, kas man rūpi ir aktualu. Visada bandau ieškoti kontakto ir grįžtamojo ryšio. Pamokslas - tai tarsi momentas, kada galima laisvai pavaikščioti po mano širdį ir mintis.

Kaip jūs atradote kunigystę? Kam už tai dėkoti? Gal pavyko paskatinti tuo sekti jaunus žmones? Gaila, kad pašaukimų mažėja, ir ko reikia, kad tai pakeistume.

Mano kelias į kunigystę tikriausiai prasidėjo nuo močiutės pajuokavimų: gal norėsi kunigėliu būti... Tokiu būdu po truputį manyje augo supratimas, o gal pabandyti? Bet daugiausia tam įtakos turėjo įsijungimas į įvairias bendruomenines veiklas, dalyvavimas jaunimo organizacijos „Ateitininkai“ veikloje, patarnavimas šv. Mišioms. Toks prisilietimas prie bendruomenės leido bažnyčią artimiau pažinti ir su kunigais susibičiuliauti. Taip ir gimė pašaukimas. Jokios stebuklingos istorijos mano atveju nebuvo...

Šiandien pašaukimų mažoka. Mano studijų laikais vien Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje, kurią esu baigęs, buvo apie 100 klierikų. O seminarijų Lietuvoje tuo metu buvo net keturios. Kitokie laikai. Bet, manau, Dievas parūpina tiek pašaukimų, kiek tuo metu reikia...

Papasakokite apie savo, kaip dėstytojo, veiklą Klaipėdos universitete.

Klaipėdos universitete dirbu dėstytoju Jono Pauliaus II krikščioniškųjų studijų centre. Antroje studijų pakopoje dėstau žmonėms, kurie rengiasi dvasinio konsultanto specialybei. Paskaitų metu suprantu, kad žmonės yra išsiilgę dvasinių žinių ir praktikų. Taip pat esu ir Klaipėdos universiteto kapelionas. Sąlyčio ne tik su studentais, bet ir su dėstytojais turiu. Čia sutinku daug šviesių ir gerų žmonių ir tuo džiaugiuosi, kad kaip vienoje maldoje sakoma - Dieve, laimink visus geros valios žmones.

Ir gyvenime sutinku daug geros valios žmonių. Ne išimtis ir universiteto bendruomenė.

O studentai - jie jaunatviški, smalsūs. Stebiuosi ir žaviuosi, kad labai geras, nuoširdus ir drąsus mūsų jaunimas. Tai teikia vilties žvelgiant į Lietuvos dabartį ir ateitį.

Visuomenė vis sunkiau randa viltį ar gyvenimo tikslą. Ką apie tai kalbate parapijiečiams?

Ne ten ieškai! Jeigu nerandi gyvenime vilties, prasmės - ne ten ieškai. Mes linkę susikurti dirbtinio saugumo uostus, kuriuos labai lengvai sugriauna gyvenimo sunkumai, išbandymai, ligos... Gal mums šios situacijos duodamos tam, kad pagaliau pradėtume ieškoti ten, kur galime tą viltį rasti, tos paguodos gauti. Netgi vėžiu sergantis žmogus, radęs atramą Dieve, atrodo daug laimingesnis, negu viskuo aptekęs egoistas, kuris vis nelaimingas, kuriam vis neina atrasti atsakymo į klausimą - kur link einu ir kas toks esu? Taigi atėjęs prie šio šaltinio - Dievo, pajauti, kad pagaliau radai...

Žinoma, tai nereiškia, kad tikintis žmogus neturi išbandymų ar sunkumų ar kad sunkios ligos palaužtas jis nekaltins Dievo ar nepalūš. Tačiau jis stengiasi su viltimi keliauti per kasdienybę prašydamas Dievo, kad neapleistų.

Kai nusimenate, kaip save motyvuojate?

Man visada gelbsti kasdienė malda ir dalyvavimas šv. Mišiose - tai duoda nusiraminimą. O kai sunku, meldžiuosi ne tik už save, artimuosius, bet ir tuos, kurie prašo maldos, kasdien - už savo bendruomenę - parapiją, universitetą... Kviečiu turėti tą susitikimo su Dievu vietą kiekvieną dieną - maldoje. Tikrai pajusite viltį ir ramybę.

Motyvacija? Kalbėčiau labiau apie ramybę, ateinančią iš Dievo. Tai jo dovana, o ne savęs motyvavimas. Kaip vienas psichologas yra sakęs, jeigu tu dirbdamas darbą turi save motyvuoti, vadinasi, tau jau laikas keisti profesiją. Tad dvasiniame gyvenime kalbame ne apie savimotyvaciją, kuri dažnai suprantama kaip savęs įkalbėjimas turėti jėgų ar panašiai, tačiau apie santykį su Dievu ir bendruomene, kurie tave ir išgydo, ir palaiko, ir teikia vilties...